Jonas BRIGYS
[1]
Seniai išnykusi vienuolynų (kaip ir dvarų) epocha kažkada padarė žymų poveikį Europos vystymuisi. Įsigalint krikščionybei, atsiradusios naujo tipo uždaros bendruomenės – vienuolynai – davė nepaprastai daug besikuriančiai Europos kultūrai. Vienuolijos – vienas seniausių Bažnyčios institutų, praturtinusių daugelio šalių mokslo, meno istoriją. Deja, didieji jų nuopelnai priklauso praeičiai.
Kultūros istorikė Irena Vaišvilaitė rašo, kad vienuolynai keliolikos amžių bėgyje buvo neatskiriama kultūrinio Europos kraštovaizdžiodalis. Juose žmonės ieškodavo prieglobsčio nuo negandų, čia apsistodavo į šventąsias vietas keliaujantys maldininkai, vienuolynuose būdavo auklėjami ir mokomi tiek kilmingų vaikų tiek „mėlyno kraujo“ neturėjusių giminių atžalos.
Vienuoliai perrašinėdavo knygas, klausydavo išpažinčių, mokydavo. Iš vienuolynų po apylinkes dažnai plisdavo agrokultūriniai patobulinimai, kulinariniai receptai ir medicininės žinios.
Pavyzdžiui, viduramžių vienuolynų mokyklose taisyklingos lotynų kalbos išmokyti keli tūkstančiai berniukų, sukūrė tvirtus intelektualinės vienuolynų kultūros, netrukus suklestėjusios kaip iš esmės pirmosios Vakarų krikščionybės, Europos, elitinės kultūros, pamatus. Tik XII a. ėmė kurtis nuo vienuolynų nepriklausomos mokyklos ir formavosi naujos mokyklų, scholastinės kultūros (nuo lotyniško žodžio schola – mokykla) pamatai. Ši nauja mokyklų kultūra nustūmė į antrą planą vienuolynų mokyklas, pamažu sumenkindama ir pačių vienuolynų svarbą. Anot filosofo
Antano Maceinos, naujoji Europos kultūra, pradedant Renesansu, kūrėsi už vienuolyno vartų ir dažniausiai net priešingai vienuolynų dvasiai.
Raseiniuose pirmasis vienuolynas įkurtas praėjus beveik 1000 metų, po to, kai Europoje VII-VIII a. sandūroje ilgalaikę vienuolio gyvenimo evoliuciją vainikavo susiformavusios specifinės Vakarų vienuolynų kultūros formos. Politiškai susiskaldžiusiame, silpname, vis labiau feodaliniame, agrariniame Vakarų pasaulyje apie 700 m.vienuolynai buvo tvarkos, galios, religinės ir intelektualinės kultūros centrai. Todėl mūsų kraštas gerokai atsiliko nuo „europinių madų“.
Kita vertus, vienuolynai žemėje prie Dubysos vis vien spėjo palikti gilius pėdsakus. Tik bėgantis laikas, vertybių kaita, valstybinių santvarkų permainos daug ką sugriovė,ištrynė, nunešė į užmarštį. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia stengtis prisiminti to, kas pamiršta, atstatyti nugriauta, susigrąžinti bent dalį prarastos kultūrinės savasties. Tai aktualu ne tik mums, bet ir Europai.
Anot I. Vaišvilaitės, šiais laikais vis daugiau žmonių ieško kad ir trumpalaikės vienuoliško gyvenimo patirties, o Vakarų Europoje vėl pradėta kalbėti apie vienuolynų kultūrą, kaip atskirą kultūrinės tradicijos klodą. Vienuoliais susidomėjo netgi popkultūra – pakanka prisiminti populiarų vokiečių elektroninės muzikos projektą „Enigma“, 1990-aisiais įkurtą Michael Cretu. Grupė atlieka stilizuotą grigališkojo choralo muziką. Knygų rinkoje tvirtą vietą išsikovojo „vienuolynų virtuvės“ receptų knygos, senų ir naujų laikų vienuolių traktatai apie žoles, jų naudojimą, homeopatinius gydymo būdus.
Lietuvoje dabar ypač sureikšminamas dvarų paveldas – bet tai pasaulietinė (ir dažnai materialinė) kultūra. Tuo tarpu vienuolynai visų pirma atstovavo religinę, dvasinę kultūros dalį. Ir vis dėlto, jie darė didžiulę įtaką pasaulietiniam gyvenimui, ypač miestams, kitoms gyvenvietėms, kur buvo įsikūrę. Tad pabandykime paieškoti tų pėdsakų ar bent jų atspindžių besikeičiančiame kraštovaizdyje, mūsų krašto istorijoje.
Nagrinėjant vienuolynų reikšmę Raseinių krašto istorijai, jų įtaką vietos gyvenimui, bandysime išskirti bent kai kuriuos reikšmingesnius momentus, nors ir nesigilinant į detales, nes tam dar reikėtų ilgo ir kruopštaus tyrimo.
Kalbant apie vienuolynų svarbą Raseinių kraštui, pirmiausia reikėtų paaiškinti apie kuriuos vienuolynus toliau rašysime. Aišku, pirmiausia galvoje turime Raseiniuose veikusius dominikonų, karmelitų ir pijorų vienuolynus. Dabartinio Raseinių rajono ribose taip pat veikė Žaiginio pranciškonų vienuolynas. Geografiškai (o ir istoriškai) artimi Tytuvėnų bernardinų ir Krakių kotryniečių vienuolynai, tačiau dabar jie yra už Raseinių rajono ribų, todėl jų veiklos ir įtakos krašto gyvenimui nenagrinėsime. Kita vertus, XX a. Raseinių krašto religinį gyvenimą praturtino Šiluvoje veikusios benediktinės ir II Pasaulinio karo metu Raseiniuose įsikūrę saleziečiai. Šių vienuolijų, Raseinių krašte faktiškai neturėjusių oficialių vienuolynų ir čia buvusių trumpai, veikla taip pat turėjo tam tikrą įtaką krašto gyvenimui, nors jų reikšmę įvertinti kol kas trūksta duomenų.
Dominikonai Raseiniuose (ir Žemaičių Kalvarijoje) apsigyveno, nes to norėjo Žemaičių vyskupas, taigi jų įsikūrimas buvo nulemtas institucinių Bažnyčios interesų. O to įkūrimo viena iš priežasčių buvo siekis įkurti savarankišką Lietuvos dominikonų provinciją, nes tam reikėjo ne tik Vilniaus ir Trakų vaivadijose jau buvusių vienuolynų. Kita vertus, ši aplinkybė vis vien neapsaugojo nuo nesklandumų: daugelis vietinių gyventojų dominikonus sutiko nepalankiai, tačiau remiami vyskupo ir vietos didikų Stankevičių, jie 1647 m. gavo karaliaus Vladislovo Vazos raštą, kuriuo vienuolynui paskirtas sklypas mieste, 300 valakų dvaras Alėjuose, bei leista kirsti medžius karališkose giriose. Šią fundaciją patvirtino 1647 m. gegužės 5 d. seimas. Vėlesni įvykiai parodė, kad dominikonų vienuolynui Raseiniuose net valstybiniu mastu teikta ypatinga reikšmė: 1661 m.Žemaitijos seimelis nustatė šešių grašių mokestį naujos bažnyčios statybai paremti.
Tuo tarpu kiti, XVIII a. Raseiniuose ir Žaiginyje įsikūrę pijorų, karmelitų ir pranciškonų vienuolynai atsirado tik dėl privačių fundatorių noro. XX a. Šiluvoje veikusios benediktinės čia įsikūrė savo iniciatyva. 1942 m. neilgam laikui Raseinių parapijos administravimą perėmę vienuoliai saleziečiai vykdė tiesioginį vyskupo nurodymą.
Vienuolynų veikla už paties vienuolyno sienų visų pirma reiškė sielovadą. Aišku, didžiausią įtaką vietos bendruomenei turėjo dominikonai, nes jie tvarkė parapinę Raseinių bažnyčią. Kiek mažesnė reikšmė teko Žaiginio pranciškonams, nes jų bažnyčia turėjo filialinės bažnyčios statusą. Santykinai dar mažesnį svorį turėjo karmelitų ir pijorų vienuolynai, nes jie veikė faktiškai dominikonų valdomoje Raseinių parapijoje ir neturėjo pastovios „ganomųjų“ bendruomenės. Kita vertus, kaip Raseiniuose iš tikrųjų buvo pasiskirstomas sielovadinis darbas (kaip ir kituose miestuose, kur ne visi vienuolynai turėjo parapines bažnyčias) dar reikėtų tyrinėti (bent šių eilučių autoriui apie tokius tyrimus nežinoma).
Dar vienas vienuolynų sielovadinio darbo aspektas – bažnyčių ar bent koplyčių tinklo plėtimas. Šiuo požiūriu Raseinių kraštui nusipelnė dominikonai, 1716 m. pastatę mūrinę koplyčią Alėjuose. 1802 m. ji gerokai suremontuota. Pamaldos koplyčioje laikytos tris kartus per metus. Panašų vaidmenį savo parapijiečių sielovadoje suvaidino Žaiginio pranciškonai, 1790 m. Legečiuose taip pat pastatę koply-čią.
Sielovadą pirmiausiai suprantame kaip tiesioginių kunigų-vienuolių pareigų atlikimo išdavą. Tai Šv. Mišių laikymas, išpažinčių klausymas, kiti dvasiniai patarnavimai. Tačiau nepakako tik tokio „statiško“ darbo: vienuoliams reikėjo pritraukti daugiau tikinčiųjų (ir aukų), todėl ieškota papildomų darbo formų. Pavyzdžiui, Raseiniuose dominikonai savo bažnyčioje sugebėjo įvesti ypač daug atlaidų, gal taip bandydami nukonkuruoti augančią Šiluvos bažnyčios reikšmę. Šiuo požiūriu Raseinių dominikonų bažnyčia užėmė vieną iš pirmųjų vietų Žemaitijoje. Gausūs atlaidai turėjo ir nemenką ekonominę reikšmę, nes teigiamai veikė miesto ūkį, užtikrino gausesnes karčemininkų, amatininkų ir prekybininkų (aišku, ir tų, kurie buvo įsikūrę vienuolyno jurizdikoje) pajamas.
Sielovadinio vienuolynų vaidmens skaudus sumažėjimas pasireiškė, kai 1832 m. liepos 19 d. caro įsakymu visoje imperijoje uždaryti 202 „mažakomplekčiai“vienuolynai. Po šios akcijos Raseinių krašte liko tik vienas veikiantis vienuolynas – Raseinių dominikonų. Kita vertus, galima spėti, kad šis drastiškas pokytis ne visiems buvo toks nemalonus. Raseiniuose karmelitų ir pijorų vienuolynai bent iš dalies buvo dominikonų konkurentai, atitraukę dalį tikinčiųjų (taigi ir aukų). Kad ši problema tikrai buvo aktuali liudija ir Motiejus Valančius, rašęs apie pasipriešinimą karmelitų įkurdinimui Raseiniuose. Anot jo, „dominikonai atsisakė nedaleisiantys, kad daugiau zokaninkų [būtų] Raseiniuose; diduomenė taip pat pradėjo rūgoti, kad be reikalo paviete vaisina klioštorius, ir pats pagaliau vyskupas Horainis negyrė to noro.“ Fundatoriui Daujotui pavyko tą pasipriešinimą įveikti, tačiau be tam tikrų apribojimų vis vien neapsieita: „vyskupas Horainas 4 d. liepos 1720 m. daleido [karmelitams] savo bažnyčioj melstis, skelbti žodį Dievo, klausyti išpažinimo nusidėjėlių ir numirėlius laidoti; tik užgynė be žinios dominikonų krikštyti ir venčiavoti“.
Uždarius du iš trijų Raseiniuose buvusių vienuolynų, miesto ir apylinkių gyventojai turėjo kur melstis. Kitaip buvo Žaiginyje, nes čia panaikinus vienuolyną, vietos gyventojams iškilo rimtas pavojus sunkiau gauti dvasinius patarnavimus, nes norėta uždaryti ir pačią bažnyčią. Tik ryžtingas pasipriešinimas išsaugojo šventovę: vis tik buvo patenkintas vyskupo Simono Giedraičio prašymas ir ji liko veikti. 1836 m. įkurdintas kunigas ant sudegusio vienuolyno pamatų pastatyta mūrinė klebonija.