Istorijos keliu po Lenkiją keliavo „Milašaičių Dubysa“

Siųsti Versija spausdinimui

Šiltas birželio 29-osios rytas vilioja visus prie jūros ar upių, o kaimų bendruomenės „Milašaičių Dubysa“ nariai vyksta į pirmąją užsienio kelionę į Lenkiją. Pasienyje labai ramu, net nesitiki, kad kažkada tekdavo užtrukti ne po vieną valandą vykstant į Vakarų Europą. Išsikeičiame eurus į Lenkijos zlotus, trumpai pasišnekučiuojame ir grožėdamiesi nuostabia gamta pro autobuso langus vykstame kelionės tikslo link. Dar tik rytas, o mes jau Augustavo mieste, kuris įsikūręs prie Mėtos upės, garsiojo Augustavo kanalo ir devynių ežerų. Atvykome valanda anksčiau nei planavome, nusiperkame užsakytus bilietus ir lipame į laivą „Sajno“. Plaukiame ežerais link Studzieničnos, įplaukiame į šliuzą, jungiantį du ežerus: Balčio ir Studzieničnos. Studzieničnoje aplankome medinę Škaplierių Dievo Motinos bažnyčią, garsiąją Švč. Mergelės Marijos koplyčią, Dievo Motinos šaltinį ir šalia esantį paminklą popiežiui Jonui Pauliui II. Visi nusifotografuojame ir įsiamžiname su mūsų bendruomenės simboliu – vėliava. Nuotaika puiki, aplankytos katalikams šventos vietos, pasimelsta už save, bendruomenės narius, Raseinių krašto ir visus Lietuvos žmones.
Matome, kad viskas mums klojasi tarsi iš pypkės, todėl sustojame papietauti. Iškart po pietų vykstame į barokinio stiliaus Vygrių vienuolyną, kuriame, kaip ir Pažaislio vienuolyne, rezidavo vienuoliai atsiskyrėliai – kamalduliai. Apžvalgos bokštas remontuojamas, tad aplankome vienuolyno teritorijoje esančią bazilikos tipo bažnyčią su neapsakomo grožio pagrindiniu altoriumi, kur kartu dar kartą pasimeldžiame. Toliau – vienuolių laidojimo kriptą, esančią bažnyčios rūsyje, su garsiąja mirties šokio freska ant sienos. Kriptoje yra palaidota 40 vienuolių ir katalikų vyskupas. Užeiname į karalių rūmus, aplankome popiežiaus Jono Pauliaus II maldos kambarėlį, apeiname vienuolyno kiemą, apžiūrime vienuolių namelius. Grožimės nuostabiais šalia vienuolyno esančio ežero vaizdais ir trumpai visi pailsėję važiuojame į Ožkinius pas Petrą Lukoševičių – prūsų-jotvingių sodybos įkūrėją ir statytoją. Miško keliukais truputį paklaidžiojame ir žiūrime, kad savininkas mums jau moja ranka. Kadangi ekskursija užsakyta iš anksto, Petras mums skiria pusantros valandos laiko ir šmaikštaudamas pasakoja ne tik apie prūsus, jotvingius, lietuvius ir lenkus, bet ir aprodo naujausią kūrinį – partizanų bunkerį. Dar ne vakaras, tad kaip neaplankyti prekybos centro Lenkijoje, kur viskas neapsakomai „pigu“.
Šeštadieno planas įvykdytas 100 procentų – konstatuojame, kad pirmas blynas užsienio kelionėje neprisvilo. Grįždami į namus turime keletą valandų pagalvoti apie naujas keliones, naujus iššūkius ir naujas idėjas. O kur istorijos kelias pasuks kitais metais? Gal kažkur Lietuvoje, o gal ir vėl patrauksim užsienin…
Nerijus Jarilinas

Komentarų nėra