Išvirkščioji labdaros pusė

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Statistika šiurpina, jog kone trečdaliui mūsų šalies gyventojų (ne išimtis ir Raseinių rajone) priklauso maisto paketai. Kai prieš keletą metų tokie Europos Sąjungos paramos paketai buvo pradėti dalinti, nemokamų kruopų bei makaronų reikėjo keturiskart mažiau nei šiemet. Dar atskirus lauknešėlius savo ruožtu nepasiturintiesiems paruošia ,,Maisto bankas“, prekybos centrai, pavadindami juos pačiais skambiausiais vardais. Tačiau ar tikrai esame tokia badmyriaujanti tauta, jog be labdaros makaronų nebeišsiverstume? Ar tikrai labdariai iš didelės meilės savo artimui tokias akcijas organizuoja?

Ko kaukia šunys?

Viduklės seniūnijos socialinė darbuotoja Gerda Visockienė mano, jog paketų laukimas žmogui savigarbos tikrai neprideda. Kai po langais žemę apleidžia, kai dilgėlės į langus plakasi, o jų šeimininkai kaklus ištempę laukia, kada atveš makaronų, jau yra blogai. Bet dar blogiau, jog yra ir tokių šeimų, kurios nė nežino, ką su tais makaronais daryti, nes jie būna neišvirti. Už tai neša juos į „taškus“ iškeisti į samanės butelį. Gerda sako, jog jokiu būdu negalima visų paramos gavėjų suvienodinti, kiti išties gautą maistą prisiduria pragyvenimui: „Yra, kas geba tvarkytis, pasiskaičiuoja, bet… Latriukai mūsų dar labiau skaičiuoja ir paramą bemat „bambaliais“ paverčia. Žinot, kaip kaime girdėjau sakant apie maisto paketus? „Į makaronus žiūrėdami jau ir šunys kaukia.“

Ir patys kaimų žmonės neslepia, jog maisto paketai yra prekė: „Oi, kiek čia jų pijokai nešioja ir pardavinėja. Patys alkani, perkarę, bet butelį gauti jiems labai svarbu. Valgyti jiems nereikia, kad tik išgerti būtų. Neša į „tašką“ ir keičia į alkoholį“,- greitakalbe tratėjo Vosiliškio gyventoja. „O tų geriančiųjų – vaje vaje kiek. Ir gaila jų,
ir pikta, kad žmonės patys sau priešais tampa. Bet ir valstybė kalta, jog tokias problemas makaronais sprendžia. Ne makaronus mums kabinti reikia, o naikinti bedarbystę ir kitaip spręsti socialines problemas“,- sakė pirmosios pašnekovės draugė. Abi moterys vieningai sutarė, jog ir kiekvienas centas, ir kiekvienas kąsnis turėtų būti uždirbamas, o ne veltui dalinamas, nes antraip viskas išsikreipia, tampa nebetikra.
Panašių padūsavimų teko girdėti ir Girkalnyje: „Nesuprantu, ar mūsų valdininkai žlibi, ar dar kas nors jiems su galvelėm negerai, jei tokių dalykų jie nemato. Latrai
maisto paketus net vežte veža į „taškus“. Verkia, dūsauja valdžia, kad pinigų nėra, bet kad tie pinigai prageriami, niekas dėl to galvos nesuka.“

Naujos receptūros

Viena nemakštiškė tikina, jog maisto paketai jos šeimai esanti didelė paspirtis, tik, sako, galėtų būti kiek įvairesni. Bet ir už tai ačiū. Tiesa, šiemet jau žadama, jog paketuose bus įvairesnių produktų, bet kol kas tik žadama. „Miltų, makaronų jau nebereikia pirkti, o kai dar savo daržovių užsiauginu, tai jau ir galiu verstis“, – sakė moteriškė. Ji sako, jog su maisto paketais į kaimus atkeliavo ir naujos receptūros, šeimininkės dalijasi įvairiais makaronų apkepų, kruopų kotletukų ir kt. receptais. „Žinoma, tai vyksta tik tarp tokių šeimininkių, kurios visomis išgalėmis kabinasi, bando išsilaikyti gyvenimo paviršiuje. Bet yra nemažai ir tokių, kurie maisto paketus tiesiog prageria.“ Bet kas tuos labdaringus makaronus superka? Kam jų reikia? Moteris atsako, jog ir ji pati jų kartais nusiperkanti: „Gal net netinka sakyti „nusiperku“. Kiek ten už juos ir teprašo, pusdykiai atiduoda. Žinau, jog nelabai gerai darau, bet jei aš nepirksiu, nupirks kitas, nes tas, kuris nori gerti, tas vis tiek ras, kam parduoti. Ant sniego basas paliks, paskutinius batus parduos, bet pasigers“, – piešia karčios kasdienybės vaizdelį.

Pragėrė langus

Gerda Visockienė patvirtina, jog tokios kalbos – ne iš piršto laužtos. „Turėjom mes čia tokį atvejį, kai vienos nelaimėlės net Seimo nariams pagailo ir iš kažkokios valstybės kišenės jai apie 10 tūkst. litų parūpino. Kad būstą susitvarkytų, kad langus susidėtų. Deja… Porą mėnesių buvo ramu, sušelptoji pas mus nė akių nerodė.
Langus nenaudėlė pragėrė. Na ir padėk tokiems, jei jie patys sau nenori padėti. Jei tie pinigai būtų ėję per savivaldybę, mes juos būtume kontroliavę, prižiūrėję, bet  ji juos gavo ne per mus, tai ir panaudojo tam, kas, jos galva, buvo svarbiausia.“
Gerda sako, jog anksčiau į labdarą žmonės žiūrėdavo tarsi gėdydamiesi, o dabar tai – lyg kitaip nė negalėtų būti. Ir tai jau yra blogai. „Jau užaugo nauja pašalpininkų karta. Pirmųjų pašalpų gavėjų vaikai jau su vaikais, nelaimei, taip pat pašalpininkais.“ Abi prisiminėme vieną apsilankymą Pryšmančiuose, kai už stalą ne didesnė pupa, paklausta, kuo ji bus užaugusi, išpoškino: „O as tulėsiu daug vaikų il gausiu daug visko.“ Ji savo pažadą ištesėjo…
Tačiau, pastebi Gerda, jog paramos reikalaujančiųjų gretos pastaruoju metu gerokai sumažėjo: Senieji išmirė, jaunieji išvažinėjo į užsienius. „Liko tik mūsų „etatiniai“. Ir jie niekur nebeišvažiuos, tokių jų visuomet bus. Tokių jų yra visame pasaulyje.“

Sandėlių išsivalymas

Gerda skeptiškai žiūri į maisto bankų, prekybos centrų labdaros akcijas, kurios labai dažnai primena lentynų išvalymą nuo užsigulėjusių produktų: tokių, kuriems
baigiasi realizavimo terminai, kurie jau yra ant sugedimo ribos, o jei ir truputį pagedę, tai dovanotam arkliui į dantis niekas nežiūri. Bet anaiptol ne už dyką jie taip
daro. Mūsų valstybė yra labai dosni tokiems labdaros tiekėjams, suteikia įvairių mokesčių lengvatų. Jei kas imtųsi paskaičiuoti, kiek labdariai atiduoda ir kiek už tai
gauna, proporcija būtų tikrai ne jų naudai.
Arba prekybos centrai organizuoja akciją ir prašo nupirkti produktų skurstantiems. Tačiau čia pat pirštu rodo, kokius produktus pirkti, tarsi pats pirkėjas nesupras-
tų, ko tokiais atvejais reikėtų.

Pensininkai negauna

Socialinės darbuotojos pastebi ir tai, jog kartais ES paramos makaronų pasiimti atvažiuoja gan prabangiomis mašinomis. Maivosi, jog prasti maisto produktai, kad
jų mažai. Tačiau niekur nesidėsi ir tokiems nedavęs, nes jų pateikti dokumentai rodo, jog ir jie yra socialiai remtini: jei vienam šeimos nariui netenka 525 litų per mėnesį, tas žmogus gali paramą gauti. Deja, senukams, pensininkams, kurių pensijos siekia 600 litų, parama nebepriklauso, nors būtent jiems galbūt labiausiai jos reikėtų, nes pusę pensijos tenka išleisti vaistams. Deja, į tai niekas neatsižvelgia.