[1]Jadvyga EVARTIEN?
Visa tai buvo taip seniai.
Tai nuostabiausia pasaka draugyst?s.
Bet aš prisimenu dažnai,
Graž?s prisiminimai nuolat gr?žta.
Tuomet mes buvom tik šeštokai.
Nei kavalieriai, panos – paaugliai…
Žaid?m kartu, svajojom, šokom…
Ir susipykdavom dažnai.
Paskui sustodavom drauge ,,nety?ia“,
Klas?j, prie lango, glausdami pe?ius.
Ir žaidžiant vis dažnai ,,nety?ia“
Rankomis vis spausdavai pirštus.
Paskui at?jo pirmas tavo laiškas,
Rašytas baikš?iai s?siuvinio lape.
Širdy jis man suk?l? bais? maišt?,
Daug kart? j? kartodavau sapne.
Rašei, kad myli, tik mane bu?iuoji.
Rašei – sapnuoji naktimis mane dažnai.
Ir man širdel? deg? ir liepsnojo,
J? kaitino tie popieriniai bu?iniai.
Nedr?some pasprukt, apsikabinti.
Bijojom pasilikti klas?j vieni du.
Bet šokant buvome laimingi,
Kai sal?j sukom?s valso ritmu.
Ilgai aš saugojau tavuosius laiškus.
Skai?iau juos pirm? s?n? supdama.
Ir tik dabar suvokiau aiškiai,
Kad šita meil? buvo mums pirma.
Tikra, vienintel? pirmoji meil?!
Meil? tyra ir vaikišk? širdži?.
Sušild? mus abu lyg saul?,
Išnirusi pro p?k? debes?.
Paskui išskyr? mus likimas -
Ir aš ir tu sutikome kitus.
Bet visada jutau širdies šaukim?,
Kad tokio jausmo niekados nebus!