Jei pats turi, padėk kitiems
UAB „Raseinių žuvininkystė“ generalinis direktorius Česlovas Kenstavičius, be jokios abejonės, vienas iškiliausių, žinomiausių ir gerbiamiausių mūsų rajono žmonių. Jis visą savo gyvenimą uoliai darbavosi Raseinių krašto labui. Česlovo Kenstavičiaus vadovaujama UAB „Raseinių žuvininkystė“ yra didžiausia ir ekonomiškai stipriausia žuvininkystės bendrovė šalyje. Verslininkas aktyviai dalyvauja ir visuomeniniame bei kultūrinia-me gyvenime, niekada neatsisako paremti renginius, bendruomenes, organizacijas. Jo kabinete į akį krenta gausybė padėkų, garbės raštų, apdovanojimų. 2006 m. Česlovas Kenstavičius tapo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ nugalėtoju; 2008 m. už sėkmingą vadovavimą ekonomiškai stipriausiai žuvininkystės bendrovei šalyje ir nuopelnus Raseinių rajono kultūrai jam suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas; 2003-2007 m. buvo Raseinių rajono savivaldybės tarybos nariu, Kaimo reikalų, ekologijos ir teritorijų planavimo komiteto pirmininku.
Su Česlovu Kenstavičiumi kalbėjomės apie žuvininkystės džiaugsmus ir rūpesčius, verslo kelią, visuomeninę veiklą, Raseinių krašto ateitį, planus ir siekius.
- Kaip šiandien sekasi UAB „Raseinių žuvininkystė“? Kuo galite pasidžiaugti ir su kokiais sunkumais tenka susidurti?
- UAB „Raseinių žuvininkystė“ – didžiausia tokio pobūdžio bendrovė Lietuvoje. Yra apie 50 tvenkinių, užimančių apie 1300 ha plotą, iš viso įmonėje dirba 34 žmonės.
Vasarą darbas tvenkiniuose labai romantiškas: esi gamtoje, tarp miškų, įsipili iš bokšto pašarų, plaukioji sau valtele, šeri žuvis. Tačiau rudenį apie du mėnesius trunkantis žuvų gaudymas – labai sunkus darbas: žmonės iki kelių po dumblą braido, kol susemia laimikį. Žuvies užauginame tikrai nemažai – apie 400 tonų per metus. Auginame ir karpius, ir amūrus, ir lydekas, ir karosus, lynus. Žuvį užauginti – tai ne paršiuką nušerti, ji tinkamą svorį – 1,5-2 kg, pasiekia per trejus metus.
Perkame ekologiškus pašarus iš ūkininkų. Porą metų rėmė valstybė, tačiau dabar paramą nutraukė. Nelabai apsimoka auginti ekologišką žuvį, nes pašarai 30-40 procentų brangesni, o už žuvį niekas nenori brangiau mokėti.
Nors ir sunkmetis, ekonomiškai verčiamės gerai – darbuotojų atlyginimai nesumažėjo, o kai kuriems net padidėjo. Visi darbuotojai geri, čia dirba nuo seno, labai maža kaita. Daugiausia dirba Paupio, Gabšių kaimo gyventojai. Raseinių žuvininkystės kolektyvas brandus ir geras. 2008 metais parengėme projektą, finansuojamą iš ES fondų, ir buvome pripažinti Kauno regiono lyderiais.
Yra ir sunkumų – iš tvenkinių nori pasipelnyti brakonieriai, taigi tenka samdyti apsaugą. Dar viena rykštė – kormoranų antpuoliai. Šie paukščiai išgaudo labai daug žuvų, patirdavome apie 200 tūkstančių litų nuostolių. Sunki buvo žiema – reikėjo gelbėti žuvis: kirsti eketes net 67 cm lede, kad jos gautų deguonies. Vasarą orai irgi buvo nepastovūs – karštis pakenkė, žuvims trūko deguonies. Patyrėme nuostolių, tačiau labai smarkiai įmonės finansų nepaveikė. Mūsų pagaminamos produkcijos kiekis labai priklauso nuo oro sąlygų.
Turiu ir visuomeninės veiklos – 2002 m. įkūriau Nacionalinę akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociaciją, esu tarybos pirmininkas. Mūsų respublikoje yra 19 žuvininkystės bendrovių; įkūrus asociaciją žuvininkystės bendrovių gyvenimas žymiai palengvėjo – į ministeriją ar Žuvininkystės departamentą einame nebe pavieniui. Per tuos metus gavome tam tikrų lengvatų, parengėme keletą projektų, dalyvaujame ES programose. Gauname šiokias tokias kompensacijas už kormoranų padarytus nuostolius, tvenkinių ir greta esančios aplinkos sutvarkymą, salų įrengimą.
- Kur realizuojate savo produkciją?
- Anksčiau būdavo sunku prigaminti produkcijos, o dabar sunkumų kyla realizuojant. Lietuviai palyginus valgo nedaug žuvies, per metus suvalgo tik apie 200 tūkstančių tonų karpių. Mes Lietuvoje realizuojame tik apie 30-40 procentų produkcijos, žuvimi aprūpiname „Vilniaus prekybą“. Kita mūsų produkcija iškeliauja į Latviją, Lenkiją, Vokietiją. Žuvies realizacija vyksta ištisus metus – karpių galima nusipirkti ir vasarą, ir žiemą. Tačiau visi žuvies augintojai stengiasi kuo daugiau parduoti rudenį, nes per žiemą sunku žuvis išlaikyti, todėl pavasarį ir vasarą jos trūksta.
- Kaip Jums pavyko sukurti klestinčią, stambiausią Lietuvoje žuvininkystės bendrovę?
- Žuvininkystės ūkiui vadovauju jau 53 metus – nuo pat jo įkūrimo. Žemės ūkis mane traukė nuo vaikystės. Baigęs 8 klases įstojau į žemės ūkio technikumą, o paskui baigiau Lietuvos veterinarijos akademiją, tapau veterinarijos gydytoju. Kurį laiką dirbau kolūkyje techniku, zootechniku. 1962 metais pradėjau dirbti Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio vyriausiuoju veterinarijos gydytoju. Buvau aktyvus jaunuolis, vadovavau profsąjungai. Kai 1967 metais kūrėsi Paupio žuvininkystės ūkis, visų akys nukrypo į mane – pasiūlė direktoriaus pareigas. Nelabai norėjau sutikti, nes reikėjo stoti į partiją, o mano tėvas buvo didelis Lietuvos patriotas, labai nusiteikęs prieš bet kokias partijas. Buvo sunkumų, tačiau pradėjęs direktoriauti radau bendrą kalbą su žmonėmis. Vertinau ir gerbiau žmones, jų darbą, mūsų žuvininkystės ūkis pradėjo kilti. Iš pradžių neturėjome nei kontoros, nei pastatų – patys kūrėmės, statėmės, taip išaugo didelė ir graži Paupio gyvenvietė. Daug dėmesio skirdavau kultūriniam gyvenimui, sportui. 1973 m. prie Paupio žuvininkystės ūkio buvo prijungtas tuo metu atsiliekantis Raseinių žuvininkystės ūkis. Iš karto padidėjo plotai – buvo apie 5000 ha žemės, vertėmės ne tik žuvininkyste – auginome 3500 ančių, 600 karvių, apie 1000 bulių. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tarybiniai vadovai nelabai buvo reikalingi, ir mane norėjo pakeisti, tačiau žmonės stojo už mane mūru ir nesutiko, kad būtų paskirtas kitas vadovas.
- Kokios charakterio savybės padėjo pelnyti žmonių pagarbą ir sukurti stabilų verslą?
- Niekad nebuvau savanaudis nei kerštingas. Priešų neturiu, esu reiklus, tačiau jei žmogų ištinka nelaimė, visada padedu. Jei jaučiu, kad ką nors ne taip pasakiau ar buvau neteisus, žmogaus atsiprašau. Kadangi vadovauju stipriai bendrovei, turiu galimybę ir visada paremiu kultūrinius renginius, neįgaliųjų organizacijas, bažnyčias, mokyklas, bendruomenes. Gyvenime vadovaujuosi principu – jei pats turi, padėk kitiems. Pagrindinis vadovo bruožas turėtų būti sugebėjimas suprasti žmonių lūkesčius. Esu paprastas, draugiškas, su žmonėmis bendrauju betarpiškai, nėra jokių atstumų. Žinoma, jei darbuotojas prasikalsta, nubaudžiu, tačiau visad stengiuosi išlikti teisingas. Kai dirbi atsakingą vadovaujantį darbą, vien gerumo neužtenka, nes žmonės gerumu irgi pasinaudoja.
- Kur Jūsų tėviškė? Iš ko paveldėjote organizacinius sugebėjimus, vadovo talentą?
- Mano tėviškė – Viduklės kraštas, Aukštkelių kaimas. Didelę įtaką man padarė tėvas. Jis buvo labai doras, sąžiningas, geras organizatogaliųjų organizacijas, bažnyčias, mokyklas, bendruomenes. Gyvenime vadovaujuosi principu – jei pats turi, padėk kitiems. Pagrindinis vadovo bruožas turėtų būti sugebėjimas suprasti žmonių lūkesčius. Esu paprastas, draugiškas, su žmonėmis bendrauju betarpiškai, nėra jokių atstumų. Žinoma, jei darbuotojas prasikalsta, nubaudžiu, tačiau visad stengiuosi išlikti teisingas. Kai dirbi atsakingą vadovaujantį darbą, vien gerumo neužtenka, nes žmonės gerumu irgi pasinaudoja.- Kur Jūsų tėviškė? Iš ko paveldėjote organizacinius sugebėjimus, vadovo talentą – Mano tėviškė – Viduklės kraštas, Aukštkelių kaimas. Didelę įtaką man padarė tėvas. Jis buvo labai doras, sąžiningas, geras organizatorius. Organizaciniai sugebėjimai, mokėjimas vadovauti – mūsų giminės bruožas. Ir mano sūnus Jordanas karingas – išvystė gerą kapitalą, tačiau jis nei iš valdžios, nei iš žmonių nieko nepaėmė – pats itin daug dirbo ir verslą sukūrė labai sąžiningai.- 2003-2007 m. buvote Savivaldybės tarybos nariu. Ar dabar dalyvaujate rajono politiniame, visuomeniniame gyvenime?- Dabar įsijungiau į Raseinių krašto ateities sąjūdžio RASAI veiklą.Tikrai džiaugiuosi, kad buvo įkurtas šis visuomeninis judėjimas. RASŲ iniciatyvinė grupė – tikri raseiniškiai, čia gimę ir augę, todėl nėra abejingi Raseinių kraštui. Kai buvau Tarybos narys, Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, daug teko važinėtis po kaimus, mačiaujų problemas. 2003 metais kaimuose buvo didelis vakuumas – žmonės mažai bendraudavo tarpusavyje. Aš tai pastebėjau, ir mes su Kaimo reikalų skyriaus vedėju A. Žukausku, meru E. Jonyla dėjome daug pastangų, kad steigtųsi kaimo bendruomenės: ieškojome kaimuose lyderių, lėšų bendruomenių namų kūrimui. Tuo metu labai sustiprinome kaimo bendruomenių veiklą, jų materialinę bazę. Man baigiant kadenciją jau buvo įsikūrusios 46 kaimo bendruomenės. Bendraudamas su miesto ir kaimo žmonėmis pastebėjau, kad yra labai daug ir jaunų, ir vyresnio amžiaus aktyvių, energingų žmonių, kurie turi gerų idėjų ir gali daug nuveikti, tačiau nenori stoti į kokias nors partijas. Taigi visuomeninis judėjimas RASAI yra gera alternatyva. RASAI atsižvelgia į žmonių lūkesčius ir poreikius, jie dirba ir dirbs ateityje rajono labui. Sąjūdyje yra daug jaunimo. Tikrai kviečiu jaunus žmones įsijungti į RASŲ veiklą – čia galima rasti bendraminčių, įgyvendinti tikslus, padiskutuoti, išsakyti savo nuomonę, teikti pasiūlymus. Tikimės, kad į RASŲ veiklą įsijungs viso rajono įvairių profesijų žmonės – mokytojai, medikai, kultūros, sporto, socialiniai darbuotojai. Bendrai sujungę jėgas galėtumėme tikrai daug padaryti visose srityse.
- Kaip į RASŲ veiklą žiūri politinės partijos? Ar nesulaukiate kritikos?
- Kai kurių partijų nariai bando kritikuoti, kad sąjūdyje nebus tvarkos ir atsakomybės. Tačiau ar partijose yra atsakomybė? Partijos, eidamos į rinkimus, daug prižada. Bet ar daug padaro?
Susijungia į koalicijas su kitomis partijomis ir pamišta savo programas. O turėtų prisiimti atsakomybę už blogai atliktus darbus ir prastus sprendimus. Paanalizavę partijų sąrašus pamatytume, kad kasmet rinkimus dažniausiai laimi tie patys asmenys. Jaunimas nustumiamas į sąrašo galą ir nepatenka į Tarybą. O rajonui kaip tik turėtų vadovauti jauni, energingi žmonės. Manau, kad iš RASŲ atsiras žmonių, kurie norės dalyvauti savivaldos rinkimuose ir išjudinti, pakeisti dabartinę valdžią.
