Jonas Liulius
Raseinių kaimiškojoje seniūnijoje, Ginčaičių kaime, gyvena Raseinių 7-os kuopos (vad. Jonas Babonas) ne rikiuotės šaulys Jonas Liulius. Jo šaulio pažymėjimas nustos galioti 2014 metais, tačiau Jonas ir toliau numatęs jį tęsti. J. Liulius mano, kad šaulio pažymėjimas ne šiaip popierėlis, buvimas šaulių gretose yra gyvenimo būdas. Jį kalbina Viktoras Vitkus.
– Kada ir kur gimėte? Papasakokite apie šeimą.
– Gimiau 1932 metų rugpjūčio 15 dieną Rakavos kaime. Tėvukas vertėsi žemdirbyste. Mamai jis buvo antras vyras, pirmasis vyras žuvo per karą 1914 metais, tarnaudamas carinėje kariuomenėje. Iš pirmosios santuokos liko dukra ir du sūnūs. Vienas jų, Vladas Paulauskas, žuvo tremtyje Sibire, tiksliau – buvo nukankintas. Pokaryje pas jį namuose enkavedistai rado automatą, to ir pakako tremčiai. Jį suėmę kurį laiką laikė Šiluvoje, po to išvežė į Kauną, iš ten – į Sibirą. Apie žūtį pranešė jo sesuo. Mūsų šeima nebuvo labai persekiojama dėl šio įvykio.
– Teko girdėti, kad Jūsų tėvas buvo savanoris.
- Taip, tėvas Bronius Liulius, gimęs 1900 metais, nuo 1918 metų buvo savanoris. Jam teko kovoti su bermontininkais, lenkais ir bolševikais, buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo medaliu. Mokėsi 6 mėnesius karo mokykloje Alytuje, gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Anais laikais į savanorius ėjo jauni berneliai, įsmeigę plūgą į dirvą ar padėję dalgį ant rasotos žolės. Grįžęs iš kariuomenės tėvas įstojo į Šaulių sąjungą, kurioje buvo iki 1941 metų, kuomet rusai okupavo Lietuvą. Mirus tėvukui, aš einu jo pėdomis, taip pat esu Šaulių sąjungos narys.
– Ką Jūsų tėvukas pasakojo apie Raseinių šaulius? Kokios Jūsų mintys apie Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS)?
– Vyrai sukarintoje Šaulių sąjungoje buvo tvirti, namuose turėjo ginklų. Kalbėjo apie Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) įkūrėją Vl. Putvinskį (Putvį). Jis, nors ir buvo bajorų kilmės, su lenkais smarkiai nesiglėbesčiavo. Tai buvo tikras vadas, tokių dabar jau nėra. Pats Putvis važiavo į Vokietiją ir kitur, nesibodėjo nusiimti kepurikę, kad būtų aukojami ginklai LŠS. Parvežė vokiškų šautuvų bei lengvųjų kulkosvaidžių ir gebėjo apginkluoti 10 000 vyrų. Dabartiniai buvę tarybiniai karininkai, prisigėrę tarybinio raugo, negali tinkamai atstovauti šauliams. Daugelis mūsų geru žodžiu mena trumpai buvusį vadą Joną Gečą. Jis taip pat buvo prieškarinės LŠS struktūros šalininkas. Šauliai, kaip darinys, veikia JAV, Argentinoje. Atkurta ši organizacija ir Lietuvoje. J. Gečas savo laiku iš Danijos parvežė 400 mažo kalibro šautuvų (dar vadinamų žaislais), kariškų uniformų šauliams. Raseinių kuopa gavo 4 šautuvus. Išformavus savanorių kuopą, ginklus išvežė į Kėdainius. Dabar jauniesiems šauliams norint atlikti šaudymo pratybas, reikia vykti atsivežti ginklus iš Kėdainių, o po to vėl grąžinti atgal. Tai tikrai yra juokinga.
– Ką menate iš buvusių savanorių, šaulių ir kitų Lietuvos gynėjų? – Daugoduose gyveno būrio vadas Leonas Dukauskis, kuris okupacijos metu, 1941 m., buvo suimtas ir sušaudytas Rusijoje. Jo būriui priklausė broliai ir sesuo Ščeponai iš Rakavos. Menu iš Rakavos kilusį
Lušą, dirbusį Raseinių policijoje. Atėjus vokiečiams jis buvo perkeltas dirbti į Šiluvą. Pakeliui iš Šiluvos į Žaiginį jį nušovė tarybiniai partizanai. Dėl pablogėjusios sveikatos mirė dar vienas savanoris Keparutis nuo Rakavos kaimo. Kalėjęs 10 metų ir praradęs sveikatą mirė Navickis nuo Klusų kaimo, kurio brolis dirbo policijos viršininku. Jis buvo suimtas įtarus, kad pas jį lankosi partizanai. Manoma, kad jis galėjo būti įduotas. Viena bobutė mačiusi aplink sodybą išmintas pėdas, kitas žmogelis, užėjęs pas Navickį į namus, pamatė pakabintas partizanų kepures ir t. t. Tų laikų savanoriai jau išėję Anapilin.
Nuo anų laikų buvo užkasta krūva LŠS laikraščių „Trimitas“, daug nuotraukų, bet išsaugoti jų nepavyko. Be to, bijojome, kad jų nerastų, nes tuomet tremties tikrai nebūtų pavykę išvengti.
– Ką menate apie pokario Lietuvos partizanų judėjimą?
– Judėjimas buvo apėmęs daugiau ar mažiau visą Lietuvą. Matyt, didžiausias mūšis buvo Bedančių miške, kur krito 18 partizanų. Išgyveno mano buvęs mokytojas Alfonsas Pakarklys ir Alėjų šaulių būrio vadas Antanaitis. Už Dubysos veikė Antano Budgino būrys, jo brolis Jonas dirbo štabe. Buvo žinomas kapitono Čeponio būrys (tikroji vado pavardė Ščepavičius). Jo brolis Petras, gyvenęs Kunkojuose, dėl pakitusios brolio pavardės tremties išvengė.
