Kad em? yd?t?
Jadvyga EVARTIEN?
Nor??iau vis? em? g?l?m apsodinti,
ydin?iais kr?mais apsodint skersai ir iilgai.
Kad b?t? linksma, nuostabu gyventi,
Kad b?t laimingi seniai ir vaikai.
Ten, kur vanduo skalauja em?s krat?,
Sodin?iau gluosni?, ydin?i? karkl?.
Liepai?i? gojais aus?iau ali? rat?
Ir pasodin?iau juost? laman?i? ber?.
Palauk?j pasodin?iau ?uol? gali?n?,
Kuriam nebais?s viesulai pikti.
Testovi ididus, kaip prot?vis lietuvis,
Nes ami? tu ugr?dintas esi.
Dar pasodin?iau katon? ilg? eil?.
Prayd? jie lyg vak?s, viest? em?j.
Im?ty?iau ermukni? kupstus dailiai,
Lai auga, ydi, puoia m?s? em?.
O pakel?se obelis sodin?iau.
mogus pavarg?s obuol? sugraut?.
Pavasariais iedais jos padabintos,
Pad?k?s v?jas akose j? siaust?.
Prie kiekvien? nam? kad augt? r?tos.
yd?t? ro?s, tulp?s, jurginai…
Kad daruose linguot? aguon?li? p?kas,
Ir supt?si medetk? geltoni iedai.
? pakra?ius sodin?iau puriagalves pinavijas.
Kur nors alia – grauolius vilkdalgius.
O po langais kvapniuosius alavijus,
Lyg muilo burbulus geltonus gvazdikus.
Tada visiems b?t? linksmiau gyventi,
Tarp laman?i? bereli? ir g?li?:
mon?ms gerumo i gamtos reik?t? semtis,
Ir kad T?vyn?s meil? jungt? mus visus.
