Kad žemė žydėtų

Jadvyga EVARTIENĖ

Norėčiau visą žemę gėlėm apsodinti,
Žydinčiais krūmais apsodint skersai ir išilgai.
Kad būtų linksma, nuostabu gyventi,
Kad būt laimingi seniai ir vaikai.

Ten, kur vanduo skalauja žemės kraštą,
Sodinčiau gluosnių, žydinčių karklų.
Liepaičių gojais ausčiau žalią raštą
Ir pasodinčiau juostą šlamančių beržų.

Palaukėj pasodinčiau ąžuolą galiūną,
Kuriam nebaisūs viesulai pikti.
Testovi išdidus, kaip protėvis lietuvis,
Nes amžių tu užgrūdintas esi.

Dar pasodinčiau kaštonų ilgą eilę.
Pražydę jie lyg žvakės, šviestų žemėj.
Išmėtyčiau šermukšnių kupstus dailiai,
Lai auga, žydi, puošia mūsų žemę.

O pakelėse obelis sodinčiau.
Žmogus pavargęs obuolį sugraužtų.
Pavasariais žiedais jos padabintos,
Padūkęs vėjas šakose jų siaustų.

Prie kiekvienų namų kad augtų rūtos.
Žydėtų rožės, tulpės, jurginai…
Kad daržuose linguotų aguonėlių pūkas,
Ir suptųsi medetkų geltoni žiedai.

Į pakraščius sodinčiau puriagalves pinavijas.
Kur nors šalia – gražuolius vilkdalgius.
O po langais – kvapniuosius šalavijus,
Lyg muilo burbulus geltonus gvazdikus.

Tada visiems būtų linksmiau gyventi,
Tarp šlamančių berželių ir gėlių:
Žmonėms gerumo iš gamtos reikėtų semtis,
Ir kad Tėvynės meilė jungtų mus visus.