Kai Didžiuliuose prabyla radijas

Rugsėjo 4-ąją Didžiulių kaimo bendruomenės namuose skambėjo muzika, prisiminimai, legendos ir gyvas žmonių balsas. Lietuvos radijo 100-mečiui skirtas renginys „Mituva – gyvas krašto balsas radijuje“ subūrė bendruomenę ir svečius į simbolinį „Didžiulių radijo“ eterį.
„Alio, alio! Ar mus girdite?“ – tokiais žodžiais prasidėjo šventė. Atsiliepus gausiems plojimams tapo aišku – ryšys yra, klausytojai vietoje, o „Didžiulių radijo“ eteris pradeda veikti.
Radijas nuo seno žmones jungia muzika, žiniomis, sveikinimais ir istorijomis. Tačiau šįkart svarbiausiu „Didžiulių radijo“ balsu tapo patys žmonės – jų prisiminimai, pasakojimai ir meilė savo kraštui.
Šventėje skambėjo Raseinių rajono kultūros centro Plikiuose moterų vokalinio ansamblio „Aidija“, vadovaujamo Jolitos Lukonaitienės, dainos. Puikią nuotaiką kūrė Aidas Manikas ir Monika Katunskytė. Muzika tapo gražiu vakaro akcentu, o vėliau eteris persikėlė į Didžiulių krašto istorijas.

Krašto legendos
Ypač įdomi buvo rubrika „Krašto legendos“. Lina Matukaitienė ir Albina Švedienė pasakojo apie Didžiulių pavadinimo kilmę, dalijosi krašto prisiminimais. Jų pasakojimai priminė, kiek daug vertingos atminties slypi mūsų kaimų žmonių prisiminimuose.

Dvi legendos apie Didžiulius
A. Švedienė papasakojo vieną seną legendą apie nepaprastai stambų ir stiprų žmogų, kurį aplinkiniai praminė Didžiuoju. Pas jį rinkdavosi kaimynai – pagalbos prašyti, pasitarti ar tiesiog pabendrauti. Ilgainiui žmonės pradėjo sakyti: „einame pas Didįjį“, o vėliau – „einame į Didžiuosius“. Taip, pasak legendos, galėjo atsirasti ir kaimo pavadinimas – Didžiuliai.
Vis dėlto L. Matukaitienė yra girdėjusi kitą, gerokai linksmesnę istoriją. Ji pasakojo apie senųjų Didžiulių kasdienybę, kai prie Mituvos upelio rinkdavosi kaimo moterys – skalbdavo, skalaudavo baltinius ir, žinoma, aptardavo visas kaimo naujienas.
„Matyt, jau tada Mituvos pakrantėje veikė savotiškas kaimo feisbukas“, – šmaikštavo Lina.
Pasak šios legendos, vieną dieną pro šalį ant žirgo jojo nepažįstamas raitelis. Išvydęs prie upelio besidarbuojančias moteris, jis nustebęs sušuko: „Oho! Kokie didžiuliai!“
Ką raitelis turėjo omenyje – jų grožį, didingą laikyseną ar tiesiog įspūdingą vaizdą – legenda nutyli. Tačiau pasakojimas liko gyvas. O šiandien galime tik pasijuokti: jeigu tas raitelis būtų turėjęs radijo imtuvą, gal jo „Oho!“ būtų išgirdęs visas kraštas.
Savo eilėmis apie Didžiulius į renginio eterį įsiliejo ir čia gimusi, augusi, dabar Gėluvos kaimo seniūnaitijos seniūnaitė Vida Šalvaitienė. Jos skaitomas eilėraštis tapo jautriu žodžiu apie gimtąjį kraštą, prabėgusį laiką ir tai, kas išlieka žmogaus atmintyje.

Atrodo, viskas buvo taip seniai,
Tas kelias į mokyklą per
didžiulį sodą.
Dabar ten plaukioja javai,
Nėra ir tų, kur kelią rodė.
Tik mokykla kaimelio pakrašty…
Nuliūdusiais langais į tolį žvelgia.
Užeiti norisi, surast tą suolą
Ir atsisėsti ten kampe prie lango.
Mes buvom basakojai,
paprasti kaimo vaikai,
Be pykčio, arogancijos, pavydo.
Arbatą mėtų gėrėme,
pavalgėm lašinių,
Niekas nesijuokė, kad striukė tau suplyšus.
Kiek čia išvaikščiota pavasarių,
žiemų,
Kiek vasarų Dubysoj palydėta.
To išsakyti žodžiais negali –
Giliai širdy tam yra vietos.
Čia aš gimiau, užaugus čia,
Todėl kviečiu: sueikime, bičiuliai,
Nes žmonės čia jausmais ir širdimi
Kaip kaimas tas Didžiuliai!!!

Svečias eteryje
Renginyje netrūko ir svečių sveikinimų. Rubrikoje „Svečias eteryje“ jie dalijosi linkėjimais, prisiminimais ir savo ryšiu su Didžiuliais. Juk krašto istoriją kuria ne tik datos ar pastatai – ją kuria žmonės, jų susitikimai, darbai ir bendrystė.
Šventės organizatoriai dėkojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai už skirtą finansavimą, Raseinių rajono savivaldybei už projekto kofinansavimą ir palaikymą, Raseinių rajono kultūros centro darbuotojams už bendradarbiavimą ir pagalbą, taip pat rėmėjams ir visiems renginio svečiams.
Šis renginys – ne tik Lietuvos radijo 100-mečio paminėjimas. Tai graži proga pabūti kartu, prisiminti savo krašto istoriją, išgirsti vieniems kitus ir dar kartą įsitikinti, kad gyviausias radijas yra tas, kuriame kalba žmogus.
Už kiekvieno projekto, sutvarkytos erdvės, surengtos šventės ar gražiai pasodintos gėlės stovi žmogus, kuris savo laiku, darbu ir iniciatyva kuria bendruomenės gyvenimą – visiškai visuomeniniais pagrindais. Tai ir yra gyva bendruomenė.
Projektas „Mituva – gyvas krašto balsas radijuje“ priminė paprastą, bet labai svarbią tiesą: technologijos keičiasi, radijo imtuvai tampa muziejiniais eksponatais, tačiau žmogaus noras būti išgirstam ir išgirsti kitą išlieka.
Didžiuliuose šiandien kuriama tam, kad mūsų vaikams ir anūkams rytoj būtų gera čia sugrįžti. Kad išliktų ne tik gražiai sutvarkytos erdvės, bet ir žmonių istorijos, prisiminimai bei bendrystė.
O kol Mituva teka, tol skamba ir Didžiulių žmonių balsas.

Didžiulių kaimo bendruomenės informacija