Ilona PETROŠEVI?IEN?
Pam?stymai apie motinyst?
Kartais tenka suabejoti, ar šiame skuban?iame ir visk? vartojan?iame pasaulyje besuvokiame, kokia yra aukš?iausia moteriškumo išraiška, ar suvokiame motinyst?s šventum?. Teoriškai žinome: tyresn?s meil?s už motinos meil? n?ra, ir kartais vien ja, bes?lygine, kurian?ia motinos meile j?ga pasaulis laikosi ir dar yra šviesus. Teoriškai suvokiame, bet praktiškai…
Motinyst? prasideda nuo teisingo savo moteriškumo suvokimo. Tik kas dabar r?pinasi teisingu mergait?s aukl?jimu? Dirbantys, skubantys t?vai dažnai neturi laiko nuoširdiems, išmintingiems pokalbiams. Savo užduot? jie supranta taip: uždirbu pinig? gražiems apdarams,
išpuošiau kaip l?l?, išleisiu ? mokslus, ir viskas. O jeigu dar už turtingo vyro ištekinsiu, tai ko daugiau mergaitei ir bereikia? Tod?l mergait?s aukl?jimo spragas greitai užpildo draug?s ir visagal? žiniasklaida.
Moteriškuose žurnaluose peršamas moters idealas tolimas motinystei: moteris ?ia pristatoma tik kaip savo išoriniu grožiu besir?pinantis padaras ir pigi prek? turtingam vyrui arba kaip bevaik? karjerist?. Kad kuriamos moteriškumo kliš?s yra gajos, rodo toks mokyklinis
epizodas: per pertrauk? mokin? garsiai pareišk?, kad vaik? netur?s. Mokytojai pasidom?jus, kod?l taip nusprend?, atr?ž?: „Fig?r? sugadinsiu.“ Taigi išvados peršasi pa?ios…
Tokios ir panašios mintys užklydo, kai ? redakcij? at?jo žinia, jog Raseini? lopšelio-darželio „Liepait?“ globos grup?je apgyvendintas keli? met? vaikas, kurio atsisak? pati motina. Moteris – ne girtuokl?, ne socialiai remtina. Apie tai jau sužinojome pakalbin? Vaik? teisi?
apsaugos skyriaus ved?j? Regin? Klevinskien?.
?jimas prieš gamt?
„Šis atvejis m?s? skyri? sukr?t?, nors, atrodo, visko mat?me, – savo pasakojim? prad?jo ved?ja. – Prieš ger? m?nes? atvykusi moteris pareišk?, kad nori atsisakyti savo vaiko. Ji vaik? augino be t?vo, bet n?ra girtuokl?, bedal?, atvažiavo savo automobiliu. Buvo nuoširdi, prisipažino, kad po gimdymo vaiko taip ir nepamilo, dvejus metus kankinosi ir nusprend?, kad nieko gero duoti jam negali. Pasikalb?jome, pamok?me, kaip susitvarkyti su emocijomis, kaip teisingai elgtis, kaip užmegzti ryš? su savo vaiku, kaip pagaliau j? pamilti. Lyg ir apraminome, pasi?l?me kreiptis ? psicholog?.Po m?nesio moteris atvyko jau su vaiku, atved? ? kabinet? ir tvirtai apsisprendusi pasak?, kad vaiko neaugins. (Vaikas pamaitintas, bet matyti, kad socialiai apleistas). Niekaip negaliu suprasti, kaip galima nemyl?ti savo vaiko. Viena m?s? darbuotoja taikliai ?vertino š? poelg?: tai ?jimas prieš gamt?. Toks atvejis dar nereg?tas m?s? rajone.“
Daug klausim? ir nei vieno atsakymo
„M?stau, ar turime teis? smerkti ši? moter?. Kas darosi moters širdyje ir galvoje? Kaip ji subrandino tok? plan?? Ar d?l to, kad n?ra vyro – nereikia ir vaiko – vien? priežast? matau. Antra, gal tai kerštas šitam vyrui (tai, aišku, makabriška). O tre?ia, gal ji iš tikr?j? nemyli savo vaiko, o d?l šitos nemeil?s neprisiver?ia gail?tis, pamyluoti, paglostyti. Tai tik sp?lion?s. ?domu b?t? sužinoti, k? apie tai galvoja visuomen?, pakviesti ? diskusij?, kad žmon?s rašyt? savo nuomon?. B?t? ?domu ir psicholog? komentar? išgirsti, kas gal?jo lemti šitok?
moters žingsn?“, – garsiai svarst? R. Klevinskien?.
Psicholog?s komentaras
Visus iškilusius klausimus pateik?me Raseini? vaiko raidos centro psichologei Vaidai Jakaitienei. Papraš?me jos paaiškinti tok? moters žingsn?, kai ji pati savo noru atsisako vaiko.
- Labai sunku atsakyti. Lengviausia b?t? pasmerkti, nusisteb?ti. Aišku, reik?t? t? žmog? pažinti, žinoti jo gyvenim?. Kažkas tur?jo atsitikti sukre?ian?io, nes paprastai taip mamos nesielgia. Reik?t? neužmiršti, kad dvejus metus ji vaik? augino, nepaliko tik gimusio, buvo pamaitintas, kad ir minimaliai priži?r?tas. Kas atsitiko per kelis metus ar pastaruoju laiku – sunku pasakyti. Galime tik sp?lioti: gal?jo užklupti liga ar emociniai sutrikimai. Atiduoti vaik? – geresnis sprendimas nei j? nužudyti. Ar tai visam laikui, gal jausmas atsiras
– irgi negalime pasakyti. O kur jos šeima? T?vai, broliai, seserys. Artimieji paprastai pamato, kai yra blogai, bando pad?ti, pagloboti, patarti.
Kartais, kai vaikas gimsta iš nelaiming? santyki?, meil?s jausmas vaikui taip ir neatsiranda. Moteriai reik?jo labai daug dr?sos, kad priimt? tok? sprendim?, nes paprastai toks poelgis smerkiamas. Ne visos moterys turi ?gimt? motinyst?s jausm?. Yra nebrandži? žmoni?,
kurie yra patys kaip vaikai, negeba r?pintis kitais. Vieniems t?vams sekasi be joki? moksl? lengvai savo vaikus auginti, kitiems niekaip nepavyksta. B?t? gerai, kad šiai moteriai psichologas ar kitas specialistas pad?t? susigaudyti jausmuose, poelgiuose.
Psichologei uždav?me ir kit? klausim?: kaip, jos nuomone, jau?iasi paliktas vaikas?
- Bendraujame su vaikais iš Vaik? globos nam?. Keistai atrodo, kai vaikai, paimti iš nam?, kur yra ir nepavalg?, ir nesaug?s, ir mušami, vis tiek veržiasi namo. Vaikams visada reikia t?v?, kokie jie beb?t?. Jokia globos ?staiga t?v? neatstos. T?v? praradimas – trauma visam gyvenimui. Dabar dažnai susiduriu su vaikais, kuri? t?vai uždarbiauja užsienyje, ir dr?siai galiu pasakyti, kad jokie skambu?iai, pokalbiai per ,,skype“ neatstos betarpiško ryšio. Man buvo nuostabu, kai psicholog? seminare viena dalyv? prisimin?, kaip t?vai išvyko tarybiniais laikais ? Vokietij? trumpam gyventi, ir j?, paaugl?, paliko. Ši keturiasdešimtmet? moteris, b?dama psicholog?, t? nuoskaud? nešioja iki šiol, nesugeba t?vams atleisti. Galima ?sivaizduoti, koki? jausm? sumaišt? sukelia vaikui t?v? praradimas. Materialiniai dalykai svarbu, bet jei t?vai suvokt?, k? aukoja d?l to materialumo… T?v? ir vaik? ryšys gali b?ti sugadintas visiems laikams.
Kaip jau?iasi vaikas, kai mama užveria duris?
T? pat? klausim?, kaip jau?iasi vaikas be t?v?, uždav?me Raseini? lopšelio-darželio „Liepait?“ globos grup?s ilgametei aukl?tojai Danutei Kaminskienei.
- Priklauso nuo kiekvieno vaiko, nuo jo nam? aplinkos. Jeigu vaikas buvo skriaudžiamas, alkanas, net mušamas, atvyk?s ?ia greitai adaptuojasi, džiaugiasi žaislais, aplinka ir valgo neatsivalgo. Pra?jus kuriam laikui, pradeda ilg?tis nam?, užmiršta, kas buvo bloga. Pradeda
fantazuoti, gyventi svajon?mis, susikuria gražesn? praeities vaizd?, teisina mamas, kad serga, negali teiti. B?na vaik?, kurie atvyk? savait? ar dvi verkia, nemiega, šokin?ja naktimis iš mieg?, net nevalgo dien?. V?liau pripranta, bet nam? ilgesys visada išlieka. T? ilges? vyresni vaikai išreiškia žaisdami, piešdami.
- Paprastai vaikai klausin?ja, kada ateis mama. Nuramini, pasakai, kad skambino, ateis. Kai prasiveria durys ir pamato mam?, tada išspr?sta tikros emocijos: ir ašar? nubraukia, ir džiaugiasi, ir ? dovan? krepš? lenda. Yra buv? toki? situacij?, kad ateina mama, o vaikas tik
šmurkšt po stalu, ir neištrauksi. Yra buv? ir taip, kad mama at?jusi dvidešimt minu?i? ži?ri ir neatpaž?sta, kuris yra jos vaikas. Tada imi vaikel? už rankos ir sakai: „Šis vaikas tavo, mama“, - pasakojim? papild? Aušra Jankauskien?, darželio direktor?.
Vietoj moralo
Kod?l Lietuva pilna vaik? globos nam?, nors valstyb? orientuota, kad j? nelikt?? ?steigta 660 etat? darbui su socialin?s rizikos šeimomis, kad vaikai patenkinamai gal?t? gyventi su savo t?vais, kad šie nepatekt? ? atskirt?, bet niekas nesikei?ia. „Ne taip yra sud?liota m?s? socialin? politika“, – mano Vaik? teisi? apsaugos skyriaus ved?ja Regina Klevinskien?.
- Koks likimas laukia palikto vaikelio? – klausiame ved?jos.
– Motina kreip?si ? teism?, dav? sutikim? ?vaikinti, mes pateik?me pritarian?i? išvad?, juk negali p?sti rieš motinos nor?, – ironizavo ved?ja. – Aš labai tikiuosi, kad vaikelis bus laimingas. Nepamilo jo nuosava motina, gal atsiras t?tis ir mama, kurie bus laimingi, kad ? j? šeim? ateis šitas vaikutis. Turiu dar vien? slapt? vilt?, jog mamai bus taip blogai be vaiko, kad apsigalvos. Ji gali tai padaryti bet kuri? akimirk?, kol ne?sigaliojo teismo sprendimas ?vaikinti.
Mes irgi galime tik palink?ti, kad atsirast? vaikui šviesi vieta pasauly…