Kai manęs nebebus

Siųsti Versija spausdinimui

Irena Putvinskaitė

Kai manęs nebebus. Žydės sodai.
Suoks lakštingalos. Ten. Po beržais.
Kai manęs nebebus. Saulė leisis.
Ir tekės ji tai pat, kaip kadais.

Kai manęs nebebus. Liks ir meilė.
Ir gyvenimas tęsis toliau.
Ir bus jis toks pat. Kaip, kad buvo,
Ligi tol, kol aš čia atėjau.

Ir tik man tai svarbu. Ką paliksiu.
Kai turėsiu išeit. Man skaudės.
Kaip palikt šį pasaulį nuostabų,
Kai padangėje žvaigždės spindės?

Kai manęs nebebus, žydės sodai.
Ir viskas bus taip, kaip anksčiau,
Aš jau šiandien turiu taip gyventi,
Kad išeiti man būtų lengviau…

Komentarų nėra