KAIMO TURIZMAS KITU KAMPU
Viktoras VITKUS
Atrodo, jau senokai pamiršome sąvoką „kičas“, tačiau jis tikrai neišnyko, bet įgavo kitas formas. 1998m. apie jį prašneko Jūratė Markevičienė pastebėdama, kad Vilniaus senamiestyje apstu „senoviškų“ parduotuvių, užeigų, viešbučių, bet jų interjeruose nerasime konkrečios, tikrosios Vilniaus ar Lietuvos praeities, kaip buvo pirmuose, prieš keliolika metų įrengtuose „Lokio“, „Medininkų“ interjeruose. Dabar tokia situacija plačiai matoma kaimo turizmo sodybose. Neišimtis ir Raseinių kraštas. Šiandien autentas visai ar bent iš dalies sunaikinamas (pvz. lakuojami raudonų plytų rūsio skliautai), o jo vietą užima „senovė apskritai“. Kiemuose atsiranda Disneilendo atributai. J.Markevičienė teigia, kad vyraujant tokiai paminklinei vertei, paveldui paliekamas tik „parodomųjų senienų“ ar „istorijos simbolių“ vaidmuo. Dvaro teritorijoje atsiranda keliančių nuostabą etnografinių rakandų iš visų pakampių. Paveldas – visuomet konkrečios vietovės, konkretaus miesto ar kaimo vertybė. Džiugu, kad kai kurios kaimo bendruomenės tai supranta ir eina teisingu keliu.
Šiandien matome naujųjų paveldo puoselėtojų, istorinių objektų savininkų agresiją, kuomet paveldas nukenčia dėl asmeninės naudos interesų. Dažnai susiduriamia su dviem architektūros tendencijom: adaptyviąja ir agresyviąja. Prie pirmosios prisiliečia profesionalus architektas, antrajai atstovauja pats savininkas, kuomet architektas lyg ir atliko savo užsakomąjį darbą, o toliau įsijungia kitos fantazijos… Tuomet pradeda „dygti“ visokios pavėsinės, maudymosi kubilai, abejotini sportiniai įrenginiai. Dar nesudėti visi taškai dėl galutinio Šiluvos seniūnijos buv.
Burbiškio dvaro likimo, o jau jo teritorijoje dygsta pastatas, gal ir pretenduojantis į turizmo sodybos statinius, tačiau nieko bendro neturintis su istorine aplinka.Visuomenė, įskaitant ir vietinius politikus, gali turėti savas simpatijas ar antipatijas, suvokti vertes vienaip ar kitaip, bet būtent profesionalai privalo išaiškinti paveldo saugos prasmę ir apibrėžti tinkamiausius būdus.
Baigiasi vasara, šunys prie būdų tingiai gaudo muses… Nesinori net nuimti pakelių informacinių stendų su paveldosaugos ženklu, kur žymimas „Rokynės“ dvaras. Neteko jokiuose šaltiniuose rasti Rokynės dvaro Raseinių krašte, nežino jo nei kraštotyrininkai, nei kompetetingi paveldosaugininkai. Apie tai, kad toje vietoje buvo Palūkščio dvaras – abejonių nėra. Neblogai būtų ant valdovų rūmų pakabinti informacinę lentą su užrašu „Brazauskynė“. Kiek galima juoktis iš savęs?
Nėra abejonių, kad daugelis (bent kaimo turizmo sodybų savininkai) susipažino su Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos (KPP) priemone „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Šiame projekte skirtas dėmesys aplinkos sutvarkymui. Dažnai manoma, kad viskas, kas yra privačiose valdose, bus tvarkoma, kaip išmano šeimininkas. Toks manymas nėra teisingas, nes tos valdos eksponuojamos visuomenei. Sovietmečiu, likvidavus daugumą vienkieminių sodybų, buvusių kaimų gyvenvietės liko vieninteliai liaudiškųjų statybos ir kraštotvarkos tradicijų liudytojai bei iki sovietmečio susiklosčiusio Lietuvos etnokultūrinio kraštovaizdžio komponentai. Būtent juos ir reikėtų saugoti. Būtent jie bus patrauklūs išprususiam ir pasiilgusiam tikrumo turistui. Profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Jurgis Bučas rašo: “(…)Gamtos ir kultūros išteklių panaudojimas gyventojų poilsiui, pažintinei rekreacijai, turizmo plėtrai perauga į savarankišką rekreacinį ūkį, siekiantį turėti šiai verslo šakai teisiškai reglamentuotas savo teritorijas“. Būtina siekti,kad žmogaus santykis su kraštovaizdžiu nebūtų išbalansuotas. Naujųjų turizmo sodybų statytojams gal vertėtų atkreipti dėmesį į mūsų regiono tikrąsias etnotradicijas. Manau, kad tos sodybos, kurios tampa savaitgalio „siautėjimo“ vietomis, neturės perspektyvų.
