Kaitra ir arbūzai

Arūnas DAMBRAUSKAS

(Nuo tropinio karščio perkaitusio krapštotyrininko pamąstymai)

Iš specialistų jau ne kartą teko girdėti, kad Lietuvoje klimatas gali tapti panašus į Ukrainos, kur sirpsta kumščio dydžio vyšnios, aksominiai ,,damų piršteliai“ (taip pavadinamos pailgos vynuogės) ir, žinoma, arbūzai. Kad žemdirbiams verta pamąstyti apie galimybes taikytis prie vis akivaizdžiau pastebimų klimato pokyčių, pastebėjo ir kooperatyvo ,,Raseinių javai“ direktorius Antanas Kliunka. Pasak jo, gamtos permainos yra palankios grūdų augintojams, tad orientuotis į šią žemės ūkio veiklą – perspektyvu. Grūdininkams palanki yra ne tik gamtoje, bet ir rinkoje besiklostanti situacija: šiais metais Rusija dėl prasto derliaus neketina eksportuoti savo grūdų, tad atsiranda geresnės galimybės smulkesniems tiekėjams. Tačiau čia neketiname daug kalbėti apie grūdus. Klimato atšilimo proga norėtųsi pakalbėti apie vynuoges ir arbūzus. Labai gali būti, kad Lietuvoje, na, ir, sakykime, Raseiniuose, perspektyvas turi vynuogynų verslas.

Latviai didžiuojasi vynuogynu

Neseniai teko lankytis šiaurės vakarų Latvijoje esančiame miestelyje – Sabilėje. Čia yra toliausiai pasaulyje į šiaurę nutolęs vynuogynas, kuris dėl to yra įtrauktas net į Gineso knygą. Šiauriausioje vietoje vešintis vynuogynas, atrodo, klesti ir garsina net dviejų tūkstančių gyventojų neturintį miestuką. Čia vyksta tradicinės vyno šventės, sutraukiančios daug turistų ir suteikiančios Sabilės miesteliui progą pasipuikuoti savo išskirtinumu. Latviai mielai pasidalintų savo patirtimi su lietuviais, padovanotų ar parduotų vėsaus klimato nebijančių vynuogių daigų ir pamokytų, kaip įkurti vynuogyną Lietuvoje. Gali būti, kad Lietuvoje verta pabandyti įkurti ir arbūzų laukus. Patyręs ūkinininkas perskaitęs tokias versijas, matyt, pagalvos, kad žurnalistui perkaito galva. Iš esmės – jis bus teisus, nes mažai kas dabar nėra perkaitęs. Bet ir perkaitusia galva galima pastebėti dėmesio vertų dalykų. Vaikščiodami tuščiomis, kaitros užlietomis Sabilės gatvėmis, pamatėme, kad įdomų versliuką galima sugalvoti tiesiog iš skudurų. Kaip tai atliekama, pademonstravo vietos pensininkė Daina Kučerė. Ji savo kieme, šalia pagrindinės miestelio gatvės, pristatė per du šimtus žmogaus dydžio skudurinių lėlių. Prie šios vaiduokliškos kompanijos sustoja beveik visi pro šalį važiuojantys turistai. Apžiūrinėja, fotografuojasi ir palieka aukų dėžutėje pinigų. Tai gerokai palengvina labiausiai pasaulyje krizės slegiamos šalies pensininkės gyvenimą. Tačiau jai pakanka ir rūpesčių – lėles kasmet reikia apie 8 – 9 kartus perrengti, nes jos stovi po atviru dangumi, veikiamos saulės, lietaus ir vėjo.

Dirba tik žemdirbiai?

Karštomis dienomis norėtųsi daugiau galvoti ne apie kažkokius verslus ir darbą, bet apie poilsį. Tačiau taip mano ne visi. Žemdirbiams – pats darbymetis. Tai atkaklūs žmonės, mažai kas jiems pajėgtų prilygti darbštumu. Bandančių yra, tačiau tie bandymai – nevykę tai akivaizdžios imitacijos. Antai, kaip žinome, atostogų nusprendė neimti kai kurie Seimo nariai. Nors Seimo posėdžiai dabar nevyksta, tačiau jie teigia norintys aktyviai dirbti su rinkėjais ir panašiai. Tokiais ketinimais netikintys skeptikai užgauliai įtarinėja, kad politikams tiesiog reikia kompensacijų už kanceliarines išlaidas, degalus ir automobilių nuomą. O kad realiai dirbti jie nenusiteikę, parodė apmiręs Seimo komitetų darbas. Paaiškėjo, kad į kai kurių komitetų posėdžius teatvyksta vos vienas kitas parlamentaras, o likusieji net ir neinformuoja, kodėl nesiteikė atvykti. Matyt, labai užsiėmę – įvairiais būdais stengiasi panaudoti pinigus, gautus už kanceliarines išlaidas ir automobilius.

Anomalija Raseiniuose

Sunku dirbti, kai galvos perkaitusios. ,,Alio, Raseiniai“ krapštotyrininkas pastebėjo neįtikėtiną reiškinį: kaitra Raseinių rajono politikus ėmė veikti dar jai net neatslinkus iki Lietuvos. Nors pavasarį buvo pakankamai vėsu, bet vietos politikai, regis, ne visada susigaudydavo, apie ką jie šnekasi ir dėl ko apskritai susirenka į kažkokius posėdžius. Įdomiausia tai, kad po tokių posėdžių būdavo priimami labai konkretūs ir reikšmingi sprendimai. Vienas tokių sprendimų – perduoti Blinstrubiškių senelių namus Raseinių rajono savivaldybei. Kai tai paaiškėjo, kone dauguma tarybos narių ėmė įrodinėti, kad toks sprendimas net nebuvo svarstytas. Kiti tikino, kad buvo svarstytas, tačiau ne visi suprato, kas buvo svarstoma. Kai kurie politikai net atvirai prisipažino: buvau tame pasitarime, tačiau nesupratau, kad svarstomas būtent tas klausimas. Kai išsilavinę ir tikrai ne kvaili žmonės nebesupranta, apie ką jie šnekasi, norom nenorom prisimeni arbūzus: didelės galvos, o viduje – košė. Belieka daryti prielaidą, kad Raseinių rajono politikai jau buvo tiesiog perkaitę nuo darbų. Posėdžiai, kurių dalyviai nelabai supranta, apie ką kalbasi, kažkuo primena sovietmečiu kurtus lietuviškus filmus, kuriuose veiksmas būdavo labai lėtas, o personažų kalbos – mąslios, bet nežinia, apie ką. Štai kaip maždaug viskas vykdavo. Juozas užeina pas Joną. Lėtai girgždėdamos atsiveria durys. Į užtemdytą trobą švysteli saulės spindulys. Juozas įžengia į priemenę. Dairosi. Pauzė.

Pasirodo Jonas. Juozas: – Ėjau pro šalį. Galvoju užeisiu… Pauzė. – Sėskis, kad jau atėjai. Abu neskubėdami užsirūko. Ilga pauzė. Peleninėje žarsto pelenus, ir kažkas giliai filosofiško yra tame žarstyme…Galop išpūtęs tirštą dūmą,

Juozas lėtai prataria:- Girdėjau, Morta su tuo šalaputriu į miestą pabėgo… Abu veikėjai atidžiai stebi Juozo išpūstus ir troboje besidraikančius dūmus.

Jonas: – Jau tauškia…

Juozas: – Taigi… Ilga pauzė.

Jonas: – Et, maža jos…

Pauzė.

Juozas: – Ko norėt – moteriškė…

Jonas: – Taigi…

Juozas: – Na, tai aš jau eisiu…

Pauzė.

- Tavo valia…

Išeina. Lėtai tolsta vingiuotu kaimo vieškeliu. I dalies pabaiga.

II dalis. Grįžęs namo Juozas suvokia, kad besišnekėdamas nesuprantamu būdu pusdykiai pardavė Jonui vienintelę savo karvę – šeimos maitintoją. Iš nevilties prisigeria ir ilgai verkia, apsikabinęs tuščią pieno kibirą. Paskui primuša žmoną, išvaiko iš trobos vaikus, pasiima dalgį ir išeina pas Joną teisybės ieškoti. Filmo pabaiga. Kažkaip panašiai, kaip ir Juozas, pasielgė kai kurie Raseinių rajono politikai, kurie teigia, jog nežinojo apie Blinstrubiškių senelių namų perdavimą savivaldybei. Bet ašaros, kaip visada, yra pavėluotos. Pavėluotos buvo ir ,,teisybės“ paieškos. Belieka tikėtis, kad pailsėję Raseinių rajono tarybos nariai bus gerokai budresni ir žinos, apie ką šnekasi su kolegomis ir kokie sprendimai besišnekant priimami.

Apie vėsą tik mąsto

Baigiant šiuos ,,perkaitusius“ pastebėjimus, norėtųsi pasidžiaugti, kad orų permainos Raseinuose –  švelnios, visiškai neaudringos. Miesto prie ,,Karpynės“ neniokojo pavasario potvyniai, nepalietė daug žalos Lietuvai padaręs škvalo dalgis, neniokojo miškų gaisrai, nebuvo sausros (sausra sunaikino ketvirtadalį Rusijos javų derliaus). Raseiniuose, regis, jokių nuostolių. Vienintelis sunkumas – kaitra. O nuo jos apsiginti – labai nelengva, nes reikia turėti nemažai lėšų. Kaip praneša spauda, Vokietijos prekybos centruose kondicionieriai buvo šluote iššluoti. Verslininkai bandė šių prekių papildomai importuoti iš Suomijos, bet ir ten atliekamų nebuvo. Žurnalas ,,Veidas“ pasidomėjo situacija Lietuvoje. Šio leidinio užsakymu bendrovės ,,Prime consulting“ atlikta apklausa parodė, kad apie galimybę įsigyti kondicionierius mąstė ir lietuviai. Tačiau įgyvendinti tas galimybes buvo gerokai sunkiau nei vokiečiams. 19 procentų pirko kondicionierius ir ventiliatorius, 27 procentai norėjo juos įsigyti, bet pritrūko pinigų. Beveik 35 procentai nei kondicionierių, nei ventiliatorių nepirko tikėdamiesi, kad karščiai ilgai netruks. Apklausoje dalyvavę žmonės teigė, kad labiausiai nuo kaitros pas mus neapsaugotos visuomeninės patalpos. Daugiau nei pusė respondentų tvirtino, kad visose jose per karščius buvo blogai. Beveik 23 procentai labiausiai kentėjo visuomeniniame transporte, 13,4 gydymo įstaigose, 6,6 – valdžios institucijose, 5 procentai teigė, kad visur buvo pakenčiama. ,,Alio, Raseiniai“ krapštotyrininko nuomone, šiuo metu įsigyti kondicionierius yra per vėlu, nes ant nosies – naujas šildymo sezonas. Jis slegia labiau nei karščiai. Jei vasaros metu Lietuvoje neblogai dera vaisiai ir daržovės, tai žiemą kaip ant mielių ima augti gyventojų skolos valdžios institucijoms. Labai daug skolų turi ir valdžios institucijos, tačiau pristigusios pinigų jos gali pasakyti, kad situacija sunki ir sumažinti išmokas pensininkams. O, pensininkai pavyzdžiui,  komunalininkams sunkia situacija pasiteisinti negali, nes pensininkų niekas neklauso – čiumpa ir krato, kol išbyrės paskutiniai centai. Todėl Lietuvoje dominuoja žmonės, kuriems jau darosi karšta ne tik nuo saulės, bet ir nuo minties, kad artėja šildymo sezonas. Tam tikra prasme jis bus labai karštas, tačiau augins ne arbūzus, bet skyles mokėtojų piniginėse. Įvairius Lietuvos rajonus šienavęs škvalo dalgis Raseinių nepalietė. Raseiniuose nebuvo ir pavasarinio potvynio, nuo kurio kentėjo ne tik prie didžiųjų Lietuvos upių esantys miestai. Uogos, grybai. Prasidėjo grūdų supirkimas. Miestas papuoštas gražiomis gėlėmis.