Kalėdos ne tik dovanų, bet ir pasikeitimų metas

Auksė PLUŠČIAUSKĖ
aukseja@gmail.com

Šventiniu laikotarpiu atgijo Šiluvos miestelis – beveik kasdien čia galima sutikti būrius vaikų, skubančių aplankyti Kalėdų Senelio namą, kuriame šeimininkauja jo padėjėja Birutė Greicienė, o savaitgaliais lankytojus pasitinka ir pats Senelis.
Eglutėmis ir kalėdinėmis dekoracijomis papuoštame name susitikome pasikalbėti su Birute apie šventinio namo atsiradimą, apie Kalėdų papročius ir jų prasmę.
„Kalėdų Senelio namas veikia jau antrus metus. Jį sugalvojo įkurti bendruomenė „Savi namai“ ir jos vadovė Jolanta Aukštakienė. Namas priklauso bendruomenės vadovei Jolantai, o anksčiau čia buvo vikariatas, vasarą atvažiuodavo kunigai ir seminaristai. Šiam namui jau 150 metų, po juo yra erdvūs rūsiai, juose per pandemiją organizavome Viljamo Šekspyro kūrybos skaitymus žvakių šviesoje. Kai Kalėdų Senelis išvyksta, šiame name vyksta edukacijos „Marijos apsireiškimo laikų valgiai“. Žmonės šiame name jaučiasi gerai, turbūt gera jo aura. Viena močiutė su anūku, atvykusi pas Kalėdų Senelį, čia prasėdėjo dvi valandas.
Šiluvoje labai trūksta visą dieną dirbančios arbatinės ar kavinukės, tai kai aš būnu šiame name, žmonės ateina atsigerti arbatos“, – namo istoriją papasakojo Birutė.

Vaikams svarbiausia dovanos
Pasiteiravome pašnekovės, ar daug lankytojų sulaukia Kalėdų Senelis ir ko vaikai iš jo tikisi.
„Pernai daug šeimų su vaikais atvažiuodavo iš Kauno ir Vilniaus, šiemet daugiau iš Šiaulių, Tytuvėnų, Raseinių rajono. Vaikai labiausiai domisi Kalėdų Seneliu ir tikisi iš jo gauti dovanų. Atvykę vaikai pirmiausia rašo laišką Kalėdų Seneliui, o tėvai pakviečiami rašyti laiško Šventajai šeimynai ir įmesti jį į koplyčioje esančią dėžę. Sausio 6 dieną už visas tas maldeles bus aukojamos Mišios. Daugelis tėvų pasinaudoja ta galimybe, prašo šeimai sutarimo ir kitų dvasinių dalykų.
Na, o vaikai nesikuklina, Kalėdų Senelio prašo nemažai dovanų. Nors ir pasakau jiems, kad prašytų tik vienos dovanos, kai kurie vis tiek parašo dviejų trijų. Gal ir nelabai gerai su tuo laiškų rašymu Kalėdų Seneliui, nes tikrai ne visi vaikai gaus trokštamas dovanas. Tėvų paprašau, kad jie ištaisytų klaidas laiškuose – tokiu būdu tėvai sužino, kokios kalėdinės dovanos trokšta jų vaikas.

Daug atvažiuoja ikimokyklinukų su mokytojomis. Vaikai atviri, nuoširdūs, su jais labai gera bendrauti. Jie klausinėja Senelio, kaip jam sekasi dalinti dovanas. Šiemet mūsų Kalėdų Senelis labai iškalbingas, pasiguodžia vaikams, kad jo darbas sunkus: „Dovanas sunkiai sekasi dalinti, nes šiuolaikiniai kaminai siauri, užstringu, o ir krosnių durelės labai mažytės. Kartais kokį elfą pasiunčiu dovanas nunešti, kad man būtų lengviau.“
Vaikai Seneliui pasiūlo eiti pro duris, net pasako, kur raktai padėti – po kilimėliu ar po vazonu.
Savaitgaliais sulaukiame po 40 vaikų, vadinasi, susitikti su Kalėdų Seneliu poreikis yra.
Kartais tėvai sako, kad jų vaikas nevertas dovanų, nes buvo negeras. Mes turime „Gero vaiko sertifikatą“ ir pasakome tėvams, kad Kalėdų Senelis duoda vaikui progą iki Kalėdų pasitaisyti ir jis tikrai bus vertas dovanų.
Su vaikais kepame kūčiukus ir sausainius – ši edukacija mažiesiems suteikia daug džiaugsmo, nes daugelis vaikų nėra lietę tešlos, mat kūčiukus daugelis tėvų perka iš parduotuvių, namuose nekepa.
Vaikai džiaugiasi minkydami tešlą, gamindami kūčiukus ir sausainius, o iš virtuvės pasklidus kepinių kvapui visi subėga žiūrėti, ar iškepė jų gaminiai, klausinėja, kada galės valgyti“, – žurnalistams pasakojo edukatorė.
B. Greicienės nuomone, šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo komercine švente, nebeliko švenčių laukimo dvasios. „Eglutės pradedamos puošti nuo lapkričio mėnesio, atėjus Kalėdoms nebejaučiame šventinės nuotaikos, nes jau mėnesį gyvename įprastoje aplinkoje – papuoštos eglutės, žybsi girliandos.

Atvykusiems vaikams pasakoju apie Kalėdų simbolius, kad jie suprastų, jog ši šventė – ne tik dovanos. Daugelis vaikų nežino, kas yra adventinis vainikas, nes turbūt šeimose jo nėra. Tada pasakoju, kad XIII amžiuje kunigas globojo benamius vaikus ir jie per adventą kiekvieną rytą vis klausinėdavo, po kelių dienų bus Kalėdos, matyt, taip pat norėjo vaišių ir dovanų. Kunigui atsibodo klausinėjimai, jis atnešė didelį medinį ratą, paėjo jį ant stalo ir ant jo uždėjo 28 žvakes. Vaikai, atėję pusryčiauti, uždegdavo žvakutę ir suskaičiuodavo, kiek dar liko neuždegtų, nes neuždegtos žvakutės rodė, kiek liko dienų iki Kalėdų. Su laiku ratai mažėjo, žmonės juos puošė žalumynais ir žvakių sumažino – keturios žvakės simbolizuoja keturias advento savaites.
Papasakoju ir apie prakartėlės atsiradimą. Šventam Pranciškui Bernelių mišiose pasirodo vaikutis, lyg gyvas Jėzus ėdžiose, ir nuo tada tapo tradicija bažnyčiose kurti prakartėles.

Dar pasakoju apie Kalėdų Senelio prototipą šventą Mikalojų, kuris gelbėjo vienos neturtingos šeimos tris mergaites, neturėjusias kraičio. Joms buvo tik dvi išeitys – eiti į vienuolyną arba tapti laisvo elgesio moterimis. Mikalojus buvo gavęs palikimą ir norėjo slapta daryti gerus darbus. Merginų namuose prie židinio buvo padžiautos kojinės ir jis naktį per kaminą į kojines įmetė auksinių pinigėlių kapšus. Taip atsirado tradicija dovanas dėti į kojines. Vaikams paaiškinu, kad gerus darbus galima daryti ir slapta nelaukiant už juos padėkos. Tėveliai taip pat su malonumu klausosi pasakojimų, nes daugelio jų nebuvo girdėję.“

Kalėdos – pasikeitimo stebuklas
Pasiteiravome Birutės, kokias Kūčias ir Kalėdas prisimena ji pati.
„Vaikystėje Kūčių dieną mama gamindavo valgyti, o mes, vaikai, su tėčiu eidavome į mišką parsinešti eglutės. Žiemos būdavo gilios, iki kelių klampodavome per sniegą. Eglutę puošdavome tik Kūčių vakarą. Ant jos kabindavome saldainius, tėčio išlaikytus raudonus obuoliukus. Tiesa, saldainiai ant eglutės Kalėdų nesulaukdavo, likdavo kabėti tik popieriukai. Dovanų neprisimenu, gal jų ir nebuvo.

Kūčios man asocijuojasi su aguonų sriuba. Kadangi ant Kūčių stalo būdavo daug patiekalų, kuriuos reikėdavo paragauti, tai aguonų sriuba nelabai tilpdavo. Mes, vaikai, naktį atsikėlę ją valgydavome. Ir dabar mano sesuo atsikėlusi naktį valgo tą sriubą.
Per Kūčias atvažiuos vaikai, sesuo. Ant Kūčių stalo pas mus visada būna dvylika, o kartais ir trylika patiekalų. Visada gaminame aguonų sriubą su kūčiukais, būna troškintų kopūstų. Kartais darydavome ir karštą vyną, tačiau jis nebetilpdavo į skrandžius, tai šio gėrimo atsisakėme. Kai tik turiu laiko, visada pati kepu kūčiukus, nes po namus pasklidęs jų kvapas man asocijuojasi su artimųjų laukimu, Kūčių vakariene. Per Kūčias būna pasninkas, tačiau retai kada tiek prisivalgai kaip Kūčių vakarą.
Vaikai atvažiuoja be nakvynės, Kalėdas nori sutikti su draugais, bendradarbiais. Taip norėtųsi, kad nakvotų, tada namai būna pilni gyvybės.
Manau, kad per šias šventes svarbiausia pabūti su šeima, artimaisiais. Aš iš vaikystės labiausiai prisimenu buvimą su tėvais. Gruodžio 8 dieną gimė mano brolis ir tėtis ruošėsi mamos su naujagimiu sutikimui. Jis namuose pats kepė žąsį ir sausainius. Paties kepimo neprisimenu, tik prisimenu pilną virtuvę žąsies plunksnų. Taip vyras širdingai ruošėsi žmonos sutiktuvėms“, – su šypsena atsiminimais pasidalino Birutė.
Pašnekovei Kalėdos – pasikeitimų metas. „Po Kalėdų aš norėčiau pradėti kitaip vertinti žmones. Norisi priimti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, nesistengiant jo keisti. Mes dažnai matome ant kito šapelį, o ant savęs rąsto nematome.
Adventas, Kalėdų laukimas – tai laikas pasitvarkyti ne tik namus, aplinką, bet ir vidų. Tai laikas pasvajoti, kad ateityje būsi kitoks, geresnis. Man labai sunku suprasti dievišką meilę – kaip galima priimti žmogų, kuris tau kenkia, kaip nekaupti negatyvo? Mes labai nepažįstame savęs, o žmogus toks gražus kūrinys.

Pernai sužavėjo mokytoja Jūratė Bružienė ir jos mokiniai iš Girkalnio mokyklos. Atvykę pas Kalėdų Senelį vaikai prašė dvasingų dovanų – kad klasėje vaikai nesipyktų, nesityčiotų vieni iš kitų.
Naujuosius metus jau daugelį metų sutinku Mišiose su maldos grupe. Mišios prasideda pusę dvylikos, o dvyliktą baigiasi. Išeinantiems metams padėkojame už džiaugsmus ir išbandymus. Atsisveikiname su jais, iššauname fejerverkus. Po Mišių išėjus į lauką atrodo, kad gyveni kitokiame, atskirame pasaulyje. Gretimas pasaulis triukšmingas, o tavo šviesus, prasmingas.
Šiemet į Kalėdų Senelio namą tėvai buvo atvežę neįgalių vaikų. Džiaugiuosi, kad tėvai išdrįsta juos atvežti, suteikia jiems džiaugsmo. Visi šiame gyvenime esame reikalingi.“
Iki Kalėdų Birutė kasdien lankytojų lauks Kalėdų Senelio name su įdomiais pasakojimais, kakava, arbata ir sausainiais.
„Kartais po nemažo lankytojų srauto vos pareinu į namus – turi daug atiduoti savęs, kad vaikas pasijustų laukiamas. Pas Kalėdų Senelį buvo atėję du vaikai, kuriems išėjus kambarys buvo kaip po karo: prilaistyta kakavos, pribarstyta sausainių trupinių. Vaikų nebariau, jeigu jie taip elgiasi, gal yra kokių nors problemų šeimoje. Vieną išdykėlį buvau sutikusi bažnyčioje, jis tuoj pribėgo pasisveikinti. Vaikai jaučia, kai juos bandai suprasti“, – atsisveikindama sakė B. Greicienė.

Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“