[1]
Ilona PETROŠEVIČIENĖ
Artėjančios Kalėdos net didžiausius nihilistus priverčia ieškoti šviesos ir džiaugsmo mūsų kasdienybėje: strimgalviais puolame ieškoti kalėdinių dovanų, taip tikėdamiesi suteikti džiaugsmo savo artimiesiems, arba sukame galvą, kokiais dar nematytais renginiais ar kelionėmis palepinti įspūdžių ištroškusią sielą. Šitame masiniame šurmulyje dažniausiai nuošalyje lieka likimo nuskriaustieji: vieniši, ligoti ir tie, kurių mažos širdelės laukia nesulaukia stebuklo: per duris įžengsiančios mamos ar bent likimo dovanotų globėjų.
Gruodžio 2-ąją tokio ar panašaus stebuklo tikėjosi mažieji Raseinių lopšelio-darželio „Liepaitė“ globos grupės gyventojai. Tą dieną šioje grupėje buvo paskelbta atvirų durų diena. Raseinių miesto gyventojai globotinius galėjo lankyti nuo 9 iki 12 valandos. Deja, lankytojų buvo nedaug: keletas moterų ir Seimo narys E. Jonyla. Svečiai atnešė dovanų mažyliams. Ar dažnai Raseinių visuomenės dėmesio sulaukia globos grupės vaikai, paklausėme auklėtojos Inetos Butkienės.
„Raseiniškiai dažniau lankyti pradeda prieš Kalėdas, atneša saldumynų, žaislų“, – sakė I. Butkienė. – Geru žodžiu norėčiau paminėti G. Laurynienę, kuri mūsų mažylius kelinti metai vaišina keptais saldumynais. Mes džiaugiamės bet kokiu visuomenės dėmesiu. Aišku, didžiausia dovana būtų pasiryžimas globoti ar įvaikinti mūsų mažylius. Jiems labiausiai trūksta meilės.“
Įvaikinimo peripetijos arba teorija
Pokalbį pratęsėme su Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Regina Klevinskiene.
- Kiek vaikų Raseinių rajone yra įvaikinama?
- Bendra statistika yra tokia: per metus respublikoje apytiksliai 110 vaikų įvaikina užsieniečiai ir panašiai tiek pat lietuvių šeimos. Turint galvoje, kiek tūkstančių vaikų yra globos namuose, tai nėra dideli skaičiai. Raseiniuose kiekvienais metais įvaikina 3-4 vaikus. Neseniai du broliukus išsivežė italai, dažnai įvaikina prancūzų ir amerikiečių šeimos. Apie 10 vaikų yra užsienyje. Užsieniečiai nesibaido sergančių vaikų, paima po kelis brolius ar seseris. Lietuviai iš mūsų vaikų namų paėmė tik 3 vaikus. Raseiniuose globojamų šeimose vaikų vidurkis aukštesnis už bendrą Lietuvos vidurkį. Šiais metais pilnametystės sulauks 9 vaikai globėjų šeimose ir 6 globos institucioje.
- Kuo skiriasi globa nuo įvaikinimo?
- Globėjo ir globojamo vaiko santykiai nutrūksta vaikui sulaukus pilnametystės. Įvaikintas vaikas tampa šeimos nariu ir įgyja visas šeimos nario teises. Tikrieji tėvai visada gali susigrąžinti vaiką, kol jis nėra įvaikintas. Globėjas neturi teisės į vaiko turtą, o globotinis – į globėjų. Įvaikintas vaikas – šeimos narys su paveldėjimo teise.
- Kokia yra įvaikinimo procedūra?
- Pirmiausia vaikeliui nustatoma globa. Civilinis kodeksas numato galimybę tėvams duoti sutikimą įvaikinti. Tą sutikimą patvirtina teismas. Tada teismas išsiunčia nutarties nuorašą Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, o mažylį įrašo į galimų įvaikinti vaikų apskaitą. Po pusmečio – tarptautiniam įvaikinimui. Kai teismo sprendimu tėvams neterminuotai apribojama valdžia, jų vaikai taip pat patenka į galimų įvaikinti vaikų apskaitą. Nuo to momento galima siūlyti vaiką Lietuvoje gyvenančioms šeimoms, kurios yra tos pačios tarnybos apskaitoje.
- Susidaro įspūdis, kad vaiko ir šeimos susitikimas – popierinis suporavimas. Vis dėlto tarp vaiko ir įtėvių turi gimti jausminis ryšys. Moteriai ir vaikui tai ypač svarbu – juk tai apsisprendimas visam gyvenimui. Ar nereikėtų jiems suteikti daugiau galimybių
pabūti kartu, susipažinti?
- Visada patariu pažintį su vaiku pradėti nuo savaitgalinių susitikimų, palaipsniui jį įvesti į savo aplinką. Gal geriau paimti vaiką savaitgaliais, negu jau paglobojus atsisakyti. Siūlau pasižiūrėti, kaip vaikas jausis naujoje aplinkoje. Jeigu augina savus vaikus, pasižiūrėti į jų akis, nes jiems reikės dalintis tėvų meile, dėmesiu. Svarbu, kaip klostysis ir vaikų santykiai.
Iš tiesų tokia metodika iki šiol taikoma siekiant vaikui rasti šeimą,o ne atvirkščiai. Juk šeimos netenka vaikas, todėl jam ieškoma kita šeima. Pagal naująją tvarką suporavimo nuspręsta atsisakyti.
Kai šeima apsisprendžia įvaikinti, paprastai jau būna susikūrusi vaiko portretą. Kartą per mėnesį ateina galimų įvaikinti vaikų sąrašas iš 60 savivaldybių. Esame suinteresuoti, kad pirmiausia šeimos paimtų mūsų vaikus. Jei neturime ko pasiūlyti iš savo vaikų namų, žiūrime, ką galėtume pasiūlyti iš kitų savivaldybių bendrųjų sąrašų. Lietuvių šeimos paprastai pageidauja sveiko vaiko, bet iš ilgo sąrašo (apie 30 vaikų) tik 3-4 būna sveiki. Lietuvaičius gąsdina net vaiko raidos sulėtėjimas. Ta raida sulėtėja dėl gyvenimo globos namuose. Jei toks vaikas papultų į normalią šeimą, su juo būtų dirbama, bendraujama, tai labai greitai pasveiktų.
- Dažnai skundžiamasi, kad įvaikinimo procesas yra ilgas, susiduriama su daug reikalavimų, kliūčių. Ar tai neatbaido galimų įtėvių?
- Žinote, prieš gerą pusmetį Kauno rajono šeima įvaikino vieną mūsų mergytę. Teisėja jų ir paklausė: „Visur rašo, kad įvaikinimo procedūra labai gremėzdiška ir ilga. Kaip yra iš tikrųjų?“
Mano nuostabai, jie atsakė, kad neturi didelių priekaištų. Ilgiausiai užtrunka šeimos parengimas.
Dažniausiai įvaikina šeimos, kurios neturi savo vaikų. Sutikite, kad psichologiškai pasiruošti tokiam virsmui nėra paprasta. Net jei tas vaikas visai mažytis. Nesu girdėjusi, jog pasakytų, kad mokymas buvo nenaudingas ar neįdomus. Pagaliau Civilinio kodekso privalome paisyti ir formalumus reikia sutvarkyti. Kai būsimieji įtėviai išklauso mokymus, kreipiasi į teismą, rašo pareiškimą. Per 2-3 mėnesius jų pareiškimas atsiduria teisme. Iš viso nei daug, nei mažai – praeina pusė metų. Ar tai iš tiesų ilgas kelias?
- Kokie reikalavimai keliami įtėviams?
- Įtėviams, kaip ir globėjams, būtina pateikti tuos pačius dokumentus. Svarbu ir sveikata, ir būstas, ir gyvenimo būdas, ir finansinės galimybės. Labai svarbi šeimų mokymus atliekančių specialistų išvada, kuri apima ir sutuoktinių tarpusavio santykius, jų puoselėjamas vertybes, įpročius. Svarbu, kodėl šeima priėmė tokį sprendimą – ar savo vienatvei praskaidrinti, užsitikrinti ramią senatvę, ar nusprendė padėti artimųjų išduotam žmogučiui. Jų apsisprendimą turėtų lemti vaiko interesai.
- Sakėte, kad yra rengiama nauja įvaikinimo tvarka. Ką nutarė darbo grupė?
- Darbo grupė dėl įvaikinimo tvarkos pakeitimo savo darbą baigė. Ji buvo įkurta prie Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos. Toje grupėje dalyvavau ir aš. Buvo daug diskutuojama ir visi dalyviai pritarė, kad reikia ieškoti galimybių, kaip sutrumpinti įvaikinimo procedūrą nepažeidžiant teisės aktų. Viena iš priežasčių, kodėl taip ištįsta procedūra – vėlai gaunamas finansavimas. Mat tos institucijos, kurios ruošia įtėvius, finansavimą gauna tik birželio mėnesį. Šiemet šis finansavimas gali būti
gautas sausio pabaigoje arba vasario mėnesį. Taigi mokymai prasidės anksčiau. Kitas teigiamas poslinkis, kad visi dokumentai bus sudėti į vieną teisės aktą, nebereikės jų atskirai ieškoti. Tačiau tai tik darbo grupės pasiūlymai. Kaip atrodys galutinis variantas, negaliu pasakyti. Įstatymų leidėjai yra numatę galimybę, kad vaikas šeimoje galėtų pasisvečiuoti iki įvaikinimo. Tik turėčiau perspėti, kad yra išlikusi nuostata: ikimokyklinio amžiaus vaikų nerekomenduojama išleisti svečiuotis į šeimas. Jie dėl savo amžiaus negali suvokti, kodėl, praleidę šeimoje savaitgalį, turi sugrįžti į globos instituciją.
- Ar sudėtinga savaitgalinės globos procedūra?
- Reikia parašyti prašymą administracijai išleisti vaiką į šeimą savaitgaliui. Mes, savo ruožtu, apsilankome šeimoje ir rašome buities ir gyvenimo patikrinimo aktą, kurį turime pateikti globos administracijai per 12 dienų. Paprastai išsiaiškiname labai greitai. Jei vaikas turės kur permiegoti, turės privačią erdvę, nebūna jokių problemų.
- Ką norėtumėte pridurti?
- Labai gera žinia, kad rajono valdžia ėmėsi iniciatyvos statyti vaikų globos namus. Pagaliau galėsime broliukus ir sesutes sukelti į vienas patalpas, jie nebepatirs streso, kad, vienam iš jų sulaukus mokyklinio amžiaus, bus atskirti. Galėsime mokyti, kaip gyvenama normalioje šeimoje. Juk vaikams reikia ir po žemę pasikapstyti, ir augalą prižiūrėti, ir gyvūnėlį užauginti.
Norėčiau padėkoti visiems globėjams, kurie surado vietos svetimiems vaikams savo šeimose ir širdyse. Yra daugybė atvejų, kai globotinių ir globėjų santykiai susiklosto visam gyvenimui. Gražus pavyzdys – Aldonos ir Stanislovo Sereikų šeimyna, į kurių namus suguža dešimtimis jų buvusių globotinių su antromis pusėmis ir vaikais. Visiems užtenka vietos prie stalo. Norėčiau visus pasveikinti, palinkėti sveikatos, stiprybės, pakantumo, nes auginant šituos sužeistus vaikus reikia ypatingos atjautos ir kantrybės. Tų žmonių dėka dalies vaikų gyvenimas nušvinta.
Ir įvaikinimo praktika…
Ką reiškia globoti svetimus vaikus, nutarėme paklausti Aldonos Sereikienės. Ją sutikome „Kalno“ vidurinėje mokykloje, atvykusią į tėvų susirinkimą. Didelės šeimynos mama papasakojo apie pradžią, apie tai, kaip atėjo mintis priglobti vaikus. Pasirodo, Raseinių rajone buvo įsikūrusi stipri daugiavaikių šeimų bendrija. Moterys, pačios augindamos ne vieną vaiką, dalino šilumą ir meilę pamestinukams. Kadangi bendradarbiavo su vokiečiais iš Miūlhauzeno, kur buvo populiarūs nevalstybiniai vaikų namai, jų pavyzdžiu 11 moterų nutarė įkurti privačius vaikų globos namus. Padedant „Valstiečių laikraščio“ labdaros fondui „Kaimo vaikai“ taip ir padarė. Gabšiuose išsikovojo pastatą, buvusį vaikų darželį, kuris jau keleri metai stovėjo apleistas. Tapetais išklijavo sienas, suremontavo, išsivalė. Kai suvežė vaikus, išdygo problemos: šilumos nėra, vandens nėra ir atlyginimų niekas nemoka, nes neaiškus statusas. Aldona liko viena. Tada padėjo ir parėmė vyras. Darbo turėjo tiek, kad net akys raibo, bet oficialiai trejus metus buvo bedarbiai. Kai atsirado šeimynos statusas, abu, vyrą ir žmoną, Savivaldybė įregistravo kaip šeimyną.
„Taip dviese 18 metų ir dirbame. Esame mama ir tėtis krūvai vaikų, – pasakojo A. Sereikienė. – Labai dažnai jaučiu nuovargį, nes dirbame be atostogų, be išeiginių dienų, kartais ir naktys prabėga be miego – juk tėvai išeiginių neturi.“
Jauna būdama Aldona sakydavo, kad turės dešimt vaikų. Iš tikrųjų savo užaugino keturis. „Bet Dievulis turbūt nutarė, kad plano neišpildžiau, ir dribtelėjo dar krūvą, – juokauja moteris ir jau rimtai priduria.
– Jei kas būtų pasakęs, kad užauginsiu tiek vaikų, nepatikėčiau“. Ir užaugino 27 svetimus vaikus. Vienus augino nuo kelių mėnesių ar metukų amžiaus (dabar jiems jau 18), kitus – vyresnius. Kai kurie iš jų baigė aukštąjį mokslą, kiti pasirinko amatą. Globėja apie visus kalba šiltai, su meile. Per šventes sulekia, suguža jau su šeimomis: vieni atvažiuoja per Kalėdas, kiti per Naujus metus, treti per Motinos ar Tėvo dieną. Neseniai buvo vyro Stanislovo jubiliejus, tai nieko nesakę atvažiavo – padarė staigmeną.“
Pokalbiui baigiantis klausiau, ką pasakytų tiems žmonėms, kurie norėtų, bet nesiryžta, bijo priglausti net vieną žmogutį. Ar įmanoma pamilti svetimą vaiką? Aldona Sereikienė net susigraudino:
- Nereikia bijoti, juk ir savi vaikai visko prikrečia. Myliu juos visus daugiau nei savus. Kad žinotumėte, koks sunkus vaiko išėjimas iš namų… Linkiu, kad valdiški vaikų namai taptų muziejais, kad tikrosios motinos atsibustų ir prie Kūčių stalo sėdėtų jų vaikai. Gyvenimas toks trapus, o motinos praranda tai, kas brangiausia – savo vaikus.
O mes dėkojame Aldonai Sereikienei už jos didelę mylinčią širdį. Ir truputėlį pavydime – tokio didelio būrio vaikų meilės ir tikrai prasmingo gyvenimo.