Kas geriau – feodalai ar kontrabadininkai?
Arūnas Dambrauskas 
Vilniuje jau pasigirdo pavojaus balsai – Lietuva gali suskilti į atskiras smulkias kunigaikštystes.
Taip, neva, galėtų atsitikti tuomet, jei būtų įteisinti tiesioginiai merų rinkimai, apie kuriuos dabar labai aktyviai svarstoma.
Pavyzdžiui, jei Raseinių rinkėjai meru išrinks ne kokį nors partinį, bet, pavyzdžiui, užkietėjusį žemaitį, gali būti, kad kraštas ims svarstyti galimybę paskelbti autonomiją. Nors realiai tai įsivaizduoti sunku, tačiau teoriškai įmanoma. Ne veltui dešiniųjų patriarchas Vytautas Landsbergis perspėjo, kad tiesioginiai merų rinkimai kelia grėsmę Lietuvos vientisumui: išsirinkę savo lyderį, autonomijos siekimo pagundai gali neatsispirti lenkų tankiai apgyvendintas Šalčininkų kraštas, Vilniaus rajonas.
Jau aišku, kad partijos ir jų lyderiai nelinkę pritarti tiesioginių merų rinkimų planams. Tokie rinkimai sumažintų partijų įtaką. Tačiau partijų baimės, regis, visai nesvarbios Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri pareiškė, kad partijos užvaldė Lietuvą ir kad tai yra bloga situacija.
Labai teisingas pastebėjimas. Kas bent kiek pažįsta realybę, žino, kad be stipraus partinio palaikymo Lietuvoje ką nors pasiekti yra labai sunku, o dažnu atveju ir visiškai neįmanoma. Viskas, net ir vaistų kainos, labai priklauso nuo partijų ir jų lyderių palankumo.
Griežta Prezidentės pozicija labai nepatiko didžiųjų partijų atstovams. Jie ėmė priekaištauti, kad šalies vadovė pataikauja žmonėms, nuvertina partijų.
Gerai, kad partijos nebijo kritikuoti aukščiausios valdžios, tačiau norisi, kad ta kritika būtų bent šiek tiek konstruktyvi. Pavyzdžiui, kodėl partijų atstovai nepateikia pasiūlymų, kaip padaryti partijų veiklą skaidresnę, kaip išspręsti partijų finansavimo klausimus ir panašiai.
Partijos Lietuvoje tapo labai galingos, nors rimčiau pažiūrėjus, jos yra ne milžinai, bet tik milžinų šešėliai: kai kurios žinomos partijos turi tik vos vieną kitą tūkstantį narių. Į veiklias bendruomenes susitelkę žmonės tokias partijas galėtų, kaip sakoma, užmėtyti kepurėmis. Žinoma, kad partijos to bijo, todėl iš emės nėra suinteresuotos bendruomenių aktyvumu ir veiklia, aktyvia savivalda. Ar ne absurdas, kad iki šiol net seniūno negalima išrinkti tiesioginiu būdu? Tai rodo, kaip įnirtingai partijos gina savo iškovotas pozicijas.
Tačiau yra galimybių, kad jėgų santykis gali pasikeisti. Tokių vilčių suteikia Prezidentės pozicija.
Manau, kad į tą poziciją jau iš dalies atsižvelgta. Šio mėnesio pradžioje Seimo pirmininkė Irena Degutienė pažadėjo, kad netrukus bus parengtos įstatymų pataisos, kurios suteiktų galimybę savivaldos rinkimuose dalyvauti bendruomenių atstovams.
Tačiau tiesioginių merų rinkimų Seimo pirmininkė dar nepažadėjo. Spėju, kad jų artimiausiu metu ir nebus. Tačiau galimybė savivaldos rinkimuose dalyvauti ne pagal partijų sąrašą – tai jau šis tas. Tai rimta priežastis bendruomenėms ieškoti savo lyderio ir jo pagalba bandyti įgyvendinti savo interesus.
Partijų atstovai iš tokios galimybės linkę pasišaipyti: neva, žmonės išsirinks iškalbingą tauškalių, auksaburnį pažadų žarstytoją, nežinantį ir neišmanantį, kaip tuos pažadus paversti realybe. Kitaip tariant, paprasti žmonės yra per kvaili išrinkti gerą merą.
Neteisinga būtų sakyti, kad toks kandus pastebėjimas neturi realaus pagrindo. Tik pasižiūrėkime, kokį išrenkame Seimą. Pasigailėtiną. Bet patys juk dėl to ir kalti. Dėl to, kad esame linkę rinkti paprasčiausius politikos plevėsas arba iš viso nedalyvauti rinkimuose ir taip suteikti partijoms geresnes galimybes savo rankomis formuoti parlamentą.
Bandydami visiškai sutaršyti tiesioginių merų rinkimų idėją, partijų atstovai tvirtina, kad galimas naujasis rinkimų mechanizmas ne priartins valdžios prie žmogaus, bet atvirkščiai: gali kilti pavojus, kad rajonuose suklestės feodalinė vietos karaliukų valdžia, kad laimės tie vietiniai feodalai, kurie ties rinkimų starto linija atsistos su didžiausiais pinigų maišais.
Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie partijų pasirengimą rinkimams: partijos nesibodi įkišti rankos net į pačias nešvariausias kišenes, svarbu, kad tik būtų papildyta partijų kasa. Tad gal geriau turtingas feodalas, nei skurdžios, nuo nežinomų turtuolių priklausančios ir tik jiems, bet ne paprastiems žmonėms pataikaujančios partijos?
Neseniai viešai imta kalbėti, kad partijų kasas papildo kontrabandininkų uždirbti pinigai. Tad kas geriau – feodalai ar kontrabandininkai?
Aišku, kad gerai nėra nei feodalai, nei kontrabandininkai. Geriausia išeitis – savo darbą išmanantys merai. Tačiau kur tokių surasti?
