Jonas BRIGYS
[1]
Jau kuris laikas Raseiniuose verda aistros dėl ,,Kalno“ vidurinės mokyklos ir Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos sukeitimo vietomis (likimo ironija: naujoji gimnazija stovi Kalnų gatvėje).
Gal būt tokia rokiruotė ir nėra įprastas reiškinys mokyklų gyvenime, tačiau šį kartą, nesigilinant į argumentus „už“ ir „prieš“, atverskime senesnės istorijos puslapius. ,,Kalno“ vidurinė mokykla – viena iš seniausių miesto švietimo įstaigų, tačiau visai greta jos stovi dar viena (jau buvusi) mokykla, kurios praeitį storokai užklojo istorijos dulkės.
1920 m. Raseiniuose trumpai leistame laikraštyje „Žemaičių žinios“ Kankaziečio (tikriausiai norėta rašyti Kaukazietis, tik dėl korektūros klaidos išėjo toks nesuprantamas žodis) pseudonimu pasirašęs žmogus išspausdino straipsnelį „Raseinių Liet. praded. mokykla“. Anot jo, „toje vietoje, kur šiandien yra Raseinių liet. pradedamoji mokykla, prieš karą buvo rusų „Ministerijos dviklasė liaudies mokykla“. Joje buvo praeinama dviejų klasių kursas. Pirmoji klasė susidarė iš 3-jų skyrių, antroji gi iš 2-jų. Visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. 1911 met., jei neklystu, valsčiaus ir miesto lėšomis pastatytas už miesto ant kalnelio, vietos gyventojų vadinto „Kaukazu“, naujas nuosavas namas. Tas kalnelis taip pramintas, matyt, dėl to, kad [buvo] aukštesnė Raseinių apylinkės vieta. Naujosios mokyklos „įkurtuvės“ atsitiko labai iškilmingai. Jose dalyvavo įvairūs Apskrities ir miesto valdininkai rusai ir kai kurie žymesnieji vietos gyventojai. Daugiausiai stebino visus keli valstiečiai-ūkininkai- irgi pakviesti ton iškilmėn. <…> Vokiečiams užėjus [1915 m. balandžio mėn.] visi mokytojai išbėgo į Rusiją. Mokyklos turtas su visu inventoriumi buvo išplėštas. Langai, durys, lubų ir net sienų dalys liko sunaikintos, net ir gražus, neseniai dar užveistas mokyklos sodnas labai nukentėjo: obelės ir kriaušės išlaužytos, vošioklės [raudonieji serbentai] ir agrastai iškasti. <…> Be to dalis mokyklai priklausančios žemės iškasinėta apkasais ir netinka ūkiui. Praėjusiame rudenyje, t.y. 1919 m. spalių 27 d. vokiečiai bermontininkai atėję į Raseinius užėmė ir mokyklos butą. Atradę, kad mokyklos butas atatinka karo reikalams, ypač strategijos žvilgsniu, pasistatė mokyklos priemenėje užtaisytą kulkosvaidį, iškirto prie mokyklos obelę, parioglino armotą ir pradėjo čia savotiškai šeimynikauti <…>.“
Prieš 90 metų išspausdintas straipsnis ne vienintelis raseiniškio Kaukazo egzistavimo įrodymas. 1923 m. vykusio gyventojų surašymo metu taip pat užfiksuotas šis vietovardis. 1925 m. išleistoje knygoje „Lietuvos apgyventos vietos. Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys“ minima Kaukazo mokykla (0,5km nuo Raseinių pašto), kurioje surašymo metu gyveno 7 žmonės – matyt ten dirbę mokytojai. Taigi, kur Raseiniuose buvo tas Kaukazo kalnas? Toli ieškoti nereikia, nes į šią „viršukalnę“ kasdien kopia ,,Kalno“ vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai. Čia 1938 m. rugsėjo 18 d. buvo pašventinti naujojo pastato pamatai, o 1939 m. gruodžio 6 d. priimti gimnazijos statybos darbai.
Kad tuo metu senasis vietovardis dar nebuvo pamirštas liudija Viktoras Alekna. Anot jo, raseiniškiai nuo seno tą vietovę, kur buvo pastatyti gimnazijos rūmai, vadino „Kaukazu“.
Taigi peršasi išvada: Raseinių Kalno vidurinė mokykla stovi ne ant kažkokio bevardžio kalnelio, o ant tikros viršukalnės – Kaukazo. Kyla klausimas, ar renkant naują buvusios I vidurinės mokyklos pavadinimą kas nors žinojo, kokioje vietoje stovi ši mokykla. Kita vertus, kažin ar mokyklą buvo galima pavadinti tokiu egzotišku ir visų jau pamirštu pavadinimu. Tačiau būta ir alternatyvos. 1939 m. vasario 9 d. laikraštyje „Lietuvos žinios“ išspausdintoje žinutėje rašyta: „dalis [Raseinių] visuomenės sumanė pastatyti Maironiui paminklą. Paminklas bus statomas priešais naujuosius gimnazijos rūmus. Maironio atminimas ir vardas galėtų būti įamžintas, pavadinus jo vardu naujuosius v. gimnazijos rūmus. Didžiulė miesto pr. mokykla jau yra jo vardu pavadinta“. Nepavyko rasti dokumentų, rodančių, kad šie ketinimai būtų buvę įgyvendinti, nors po metų (1940 m. sausio 9 d.) tas pats laikraštis rašė: „Naujųjų Maironio vardo valst. gimnazijos rūmų salės papuošimui dail. A. Varnas suprojektavo 4 pano Maironio kūrybos motyvais“. Įdomumo dėlei galima paminėti, kad Raseinių Kaukazas mūsų krašte nėra vienintelis.
1912 m. kovo 8 d. miręs buvęs Palukščio dvaro ūkvedys P. Mackevičius dar vasario mėn. rašytu testamentu jam priklausiusį Kaukazo palivarką (15 dešimtinių žemės) užrašė Milašaičių bažnyčiai. Nujausdamas, kad tokią jo valią gali užprotestuoti carinės Rusijos valstybinės įstaigos, nesklandumų atveju nurodė žemę parduoti ir gautus pinigus perduoti į Telšių (Žemaičių) vyskupijos konsistoriją, o kapitalo palūkanas kasmet skirti minėtos bažnyčios išlaikymui. Be to Milašaičių bažnyčiai kasmet turėjo tekti kitu testamento punktu konsistorijai skirtų 2000 rublių kasmetinės palūkanos.
1926 m. pranešime Kauno Arkivyskupijos Metropolijos Kurijos Bažnyčios Turtų Valdymo Tarybai Milašaičių bažnyčios kunigas S. Razumas rašė, kad „globėju tos žemės yra Betygalos klebonas kun. Janulaitis. Pas jį visi dokumentai tų palikimų. Aš nuo Betygalos klebono ją nuomojau 4 ar 5 metus. Paskutinius trejus metus nuomos jau nebemoku. Laikinai (pakol neužsibaigs kokios tai skolos, padarytos ant tos žemės), man buvo pavesta naudotis žeme, kuri yra už 3 varstų nuo bažnyčios, nepatogioje vietoje – už kalnų ir upelių, vadinama „Kaukazas“ iš 19 deš. žemės <…> Tuo tarpu Milašaičių kunigas naudojasi 23 deš. prie bažnyčios ir 19 deš. „Kaukazu“.
1930 m. rugsėjo 2 d. klebonas Raseinių apskrities žemės tvarkytojui pranešė, kad „Milašaičių R. Kat. bažnyčia valdo parceliuojamame Palukščio dvare sklypą 25,78 ha ploto ir Kaukazo paliv. 22,10 ha sulig palikimo – testamento a. a. Prano Mackevičiaus nuo 1909 m. be jokių užginčijimų<…>“.
Bažnyčios Kaukazas neaprėpė visos šiuo vietovardžiu vadintos teritorijos; užsitęsusioje Milašaičių parapijos steigimo byloje yra 1939 m. vasario 22 d. dokumentas, kuriame Veliuonos dekanato dekanas ir Betygalos klebonas kun. K. Janulaitis rašo, kad „Rupeika [iš] Kaukazo negali likti Ariogalos [parapijoje], nes už jų Verėduvaitės gyventojai prie Milašaičių [parapijos] priskirti“ (A. Rupeika žemę iš Palukščio dvaro pirko 1911 m.). Į šią dekano nuomonę atsižvelgta, kai 1939 m. balandžio 20 d. Kauno Arkivyskupijos Kurijos Bažnyčios Turtų Valdymo Taryba svarstė „reikalą kurti Milašaičiuose, Betygalos parap., prie Kristaus Prikryžiuotojo [taip dokumente] bažnyčios savystovą su parapijos teisėmis cirkulą“. Arkivyskupo J. Skvirecko pasirašytu įsakymu prie tą dieną įsteigtos Milašaičių parapijos iš Ariogalos parapijos priskirtas minėtas Kaukazo kaimas – Antano Rupeikos ir Stasio Andruškos ūkiai – 12 asmenų, abi šeimos iš viso valdė 46 ha žemės.
Anot mokytojo eksperto Alfonso Mockaus, Raseinių žemė kalnais nesikuprojo, o pats aukščiausias taškas yra tik 166,9 m kalva. Tačiau mūsų senoliams, matyt, atrodė kitaip – tai primena abu „Kaukazai“ ir gerokai primiršta jų istorija.