Kaupti rinkėjų balsus – sunkiau nei pinigus

Arūnas Dambrauskas 

Ateinančių metų pradžioje numatyti rinkimai į savivaldybių tarybas gali būti labai netikėti: politikai pajus tai, ką jau gerokai anksčiau pajuto ekonomistai, verslininkai ir šalies ūkį administruojantys specialistai – sunkmečio laikotarpiu vykdyti optimistinius planus labai sudėtinga ar net beviltiška.        

  Lygiai taip pat sunku bus surinkti balsus, leidžiančius politikams palaikyti savo politinę gyvybę ir išlikti politiniame žemėlapyje.       

  Šiuo atveju rinkėjai yra savotiški politikų donorai. Norėdami gauti politinio kraujo, kandidatai į vietos valdžią rinkėjus turi sočiai maitinti ir prižiūrėti, kad jie prasidėjus rinkimams, turėtų noro ir jėgų ateiti iki urnų.                

Amžinas klausimas – kiek bus atėjusiųjų? Jų gali būti arba labai mažai, arba labai daug. Kažkokia pusinė, nuosaiki situacija mažai tikėtina, nes kitų metų sausio – vasario mėnesiais rinkėjų nuotaikos gali būti neeilinės: ypatingą jautrumą ar net dirglumą didins naujos sąskaitos už šildymą ir labai neaiškios gyvenimo perspektyvos.

  Nors, pasak statistikos, ekonomikoje jau įsivyrauja teigiami lūkesčiai, tačiau tokie lūkesčiai dar tikrai nepasiekė kasdienio gyvenimo dumble klampojančios piliečių daugumos.                 

  Tokioje situacijoje tikėtinos dvi perspektyvos: arba nemenka dalis rinkėjų į viską nusispjaus, arba politikai sugebės išnaudoti pastaruoju metu įsivyravusį ypatingą socialinį jautrumą išradingomis rinkiminėmis priemonėmis ir miniomis atvilios žmones iki urnų.             

  Kad taip įvyktų, reikia surengti labai įtikinamą ir ryškią rinkimų kampaniją. Jau yra požymių, kad kai kurie Raseinių rajono politikai tokiai kampanijai pasirengę ir planuoja energingus veiksmus.    

  Politikus, be abejonės neramina, kad rinkėjų balsų ,,biudžetas“ bus deficitinis. Todėl balsų surinkimo planai turėtų būti labai kruopščiai apgalvoti, veikiau pesimistiniai, nei optimistiniai. Taip planuoti mes jau išmokome. Sunkmečio biudžetų planavimas Lietuvoje tapo įprastas ir gana efektyvus. Antai Finansų ministerija skelbia, kad į valstybės biudžetą pirmąjį šių  metų pusmetį surinkta 8,3 procentais daugiau nei planuota. Sunkmečio laikais – tai labai įprasta naujiena. Planuotus biudžetus dabar vykdo ir viršija net ir neypatingai turtingos savivaldybės, nes ekonomistai jau išmoko kurti ne ,,burbulinius“, bet realius (arba pesimistinius) biudžeto surinkimo planus.                 

  Kita vertus, kaupti rinkėjų balsus yra gal net sunkiau nei pinigus. Tuo pastarosiomis dienomis įsitikino net labai patyrę vadybininkai. Pavyzdžiui,  mobiliojo ryšio bendrovė ,,Omnitel“ per pirmąjį šių metų pusmetį prarado net 25 tūkst. klientų. Šnekant rinkimų kalba, didžiulis kiekis žmonių atsisakė balsuoti už žinomą bendrovę.     

Tarp verslo įmonių klientų pastebima labai aktyvi migracija. Panašūs procesai vyksta ir tarp partijų rėmėjų – balsuotojų. Prognozuojami yra tik vadinamieji ,,idėjiniai“ rinkėjai – žmonės, kurie įsitikinę, kad palaiko vieną ar kitą politinę jėgą dėl tam tikrų vertybinių pozicijų. Tokių rinkėjų nėra daug. Tačiau ir nedidelis kiekis balsų ,,įplaukų“ į urnose kaupiamą politinį biudžetą gali būti labai reikšmingas. Kitaip tariant, politinėje buhalterijoje bus skaičiuojamas kiekvienas centas, o to cento vertė gali keleriopai išaugti. Todėl dabar būtent tas laikotarpis, kai rinkėjai yra ypatingai vertinami, o į jų pageidavimus gana rimtai įsiklausoma. Taigi metas politikus užversti reikalavimais ir pageidavimais. Didelė tikimybė, kad į juos bus atsižvelgta.