KELIAS

Siųsti Versija spausdinimui

G.K.

,Kelias tiesiasi ir tiesiasi pirmyn:
Kalnai vien akmenys ir duobės.
Ar tiesiai judam, ar šalin -
Sielos mūs – neramios ir beglobės…

Ošia medžiai, suokia paukščiai,
O mes tik judame keliu.
Ar žemumos, ar svaigūs aukščiai -
Vagojam jį savu žingsniu…

Ar lietūs lys, ar saulė švies,-
Žmogus keliu žingsniuos.
Kelius lig begalybės jis išties -
Nėra pradžios ir pabaigos…

Ar tikrai nelaimė, nesėkmė, bėda
Palydi mus? Ar atvirkščiai -
Gal tai mes palydim ją
Ir sau mes prikišam save…

Ar ruduo, ar vasara, žiema -
Judėsim tuo kliūčių keliu.
Ar vakaras, naktis, diena,
Plausim, plausim jį žingsniu…

O, vingiai, vingiai ir kalnai,
Kodėl tiek daugel jūs yra?
Kodėl taip sunkinat labai
Kelionę mūsų visada?

Užmerkiu akis…Užmerkiu save,
Matau… jau horizonto tolumoj
To kelio mano pabaiga…
Pabaiga pradžios pradžioj…

Ir dykuma bekraštė, ir sodai žali,
Ir tai, kas skaudina ir ne,
Tuščioj beprasmėj lieka praeity
To kelio kelio kelyje…

Komentarų nėra