Kelionių spalvos. Tailando spalvos: nuo sekso iki Budos

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Kai už langų šėlioja lietuviška žiema, viena egzotiškiausių Indokinijos šalių Tailandas vilioja savo amžina vasara, maloniu tropiniu klimatu, laukine gamta ir… itin ryškiais civilizacijos sugedimais.

Ūsuotos moterys

Kai lėktuvo ratai bumbteli Bankoko oro uoste, kai prieš keliolika valandų Vilniuje paliktą 20-ties laipsnių šaltuką pakeičia  plius 30 laipsnių šiluma, kai septynetu valandų pasislenka laiko juosta, o vietos gyventojai sako, jog dabar Tailande – pats viduržiemis, viskas atrodo tarsi netikra, tarsi staigių permainų išvargintojo haliucinacijos. Už tai kai viešbutyje Patajoje susiduriu su keistos išvaizdos moterimi, kurios ir ūsai, ir barzda savo šaknis rodo, o balsas – kaip seno rūkaliaus, tokį reginį irgi organizmo persiorientavimui priskiriu. Tačiau net po gero poilsio „haliucinacijos“ neišnyko: tiek viešbutyje, tiek gatvėje prieš akis vis šmėžavo būtybės, kurių lyties nepačiupinėjęs neatskirsi. O ir pramogų pasaulis pirmiausiai kvietė į transvestitų šou ir kitokius tokios rūšies renginius. Beje, per tokius juos ir seimūnas Linas Karalius „sudegė“, kai pernelyg tuo susižavėjęs nuotraukas internete ėmė platinti.
Mums, iš rūtų darželių krašto atvykusioms, negalėjo už akių nekliūti ir nukarusiais pilvais diedai, sudribę Pietų Kinijos jūros pakrantėje, bei juos aplipusios jaunutės tailandietės. Užteko vienos paros tokių reginių, jog suvoktume, kad Pataja – sekso turizmo kurortas, jog čia laisvai jaučiasi homoseksualai, kurie savose šalyse ne visada yra toleruojami. Ir beliko nedidelis pasirinkimas: arba užsimerkti ir  to, kas nepriimtina, nematyti, arba dingti iš čia. Užsimerkus praleisti
atostogas nesinorėjo, todėl teko ieškoti kitokių pramogų, kurias siūlo įvairios turizmo agentūros, opigesnių kelionių galima pasižvejoti ir gatvės kioskeliuose. Tik  kažin, ar verta rizikuoti, nes teko matyti verkiančių turistų, kurie gatvės keitykloje net padirbtų batų (tailandiečių pinigų) įsigijo, o kai grįžo aiškintis, kioskelio – nė pėdsakų… Kitas turistas guodėsi, jog jis pigiai buvo nuvežtas į kaimyninę Kambodžą, bet labai brangiai sumokėjo už grįžimą atgalios, nes ten buvo paliktas, net vestuvinį žiedą teko atiduoti, kad kelionei sukrapštytų. Džiaugėsi žmogelis bent dienai iki išskrendant lėktuvui į Lietuvą į savo viešbutį sugrįžęs. Tuo tarpu kelionių agentūros gido paslaugą nusipirkęs esi garantuotas, jog iš viešbučio paims ir į viešbutį parveš. Pagaliau toks gidas net patars, ant kokio turistų pinigų viliotojo kabliuko neužkibti, nes tokių jų, patikėkit, tikrai yra gausu. Tačiau, jie čia, skirtingai nei kitose Azijos šalyse, nėra įkyrūs.

Be Budos – nė žingsnio

Tačiau net iškreiptu seksu alsuojančiame mieste pilna Budos šventyklų ar jo skulptūrų, čia bet kada prie tavęs gali prieiti turizmo policijos pareigūnas ir paprašyti prisidengti apnuogintus pečius, ypač jei tuos pečius rodai Budai. Patajoje itin įspūdingai atrodo didžiausia šalyje Sėdinčio Budos skulptūra, o už keliolikos kilometrų nuo miesto stūkso didelis kalnas su 160 metrų aukščio Budos atvaizdu, sudėliotu iš tikro aukso plokštelių. Karaliaus rūmų Bankoke, pribloškiančių savo didingumu ir prabanga, teritorijoje esanti šventykla saugo Smaragdinio Budos atvaizdą ir, sako tailandiečiai, jis esąs labai brangi jų relikvija. Įspūdinga Gulinčio Budos šventykla bei pats Buda, kurio ilgis – 42 metrai, aukštis – 15 m. Skulptūrą dengia auksas, o kojos ir akys inkrustuotos perlamutru. Įdomi ir šios statulos istorija. Tajai, bijodami, kad užkariautojai nepagrobtų skulptūros kaip aukso gabalo, užliejo ją betonu. Apie tai žinojo vos vienas kitas skulptūros gelbėtojas, kurių dėl kažkokių tai priežasčių nebeliko. Ir taip praėjo šimtmečiai, kol vieną naktį vienuolis susapnavo, kad iš tos betoninės skulptūros sklinda dieviška šviesa. Ryto metą jis atidžiai apžiūrėjo skulptūrą ir sapno nurodytoje vietoje pamatė tarsi aukso spindulį. Nudaužę betono šarvus, žmonės aptiko įspūdingą skulptūrą. Iš pradžių Budos atvaizdai Tailande verčia aikčioti, stebėtis, o paskui prie jų pripranti, kol galop iš jų gausybės nebeatskiri, kuris jų ką bereiškia. Mažos Budos skulptūros stovi tiesiog ant šaligatvių: žmonės, skubėdami pro jas, čia pat suklumpa, pasimeldžia, paaukoja Budai smilkalą ar lotoso žiedą ir vėl skuba savais keliais.

Be dramblių – ne Tailandas

Koks būtų Tailandas be dramblių? Dramblys Tailande – kažkas panašaus į karvę Indijoje. Šiam gyvūnui rodoma itin didelė pagarba, pasak legendos, dramblys galįs net gamtos stichijas permaldauti, o ypač jei dramblys yra baltas. Tiesa, mums balto dramblio sutikti nepavyko, bet jei legendos apie juos kalba… Kaimuose drambliai yra pagrindinė darbo jėga, o kurortuose – turistų atrakcija. Turistams drambliai šoka, groja įvairiais muzikos instrumentais, piešia ir net pilvo masažą pageidaujančiajam koja atlieka. Ne už dyką, žinoma. Atlikęs savo numerį, dramblys praeina pro žiūrovų būrį ir susirenka bananus ar pinigus. Bananą pats
suėda, o pinigus šeimininkui atiduoda. Tailandas neįsivaizduojamas ir be amžino žydėjimo, be gausybės rūšių orchidėjų, kurios čia, beje, yra laikomos netgi parazitiniu augalu, nes auga visur, kur tik jų šaknis randa į ką įsikabinti. Tik čia, Tailande, teko matyti gigantiškus keistų formų akmenis. Sako, jog tai kadaise buvę medžiai ir jiems jau milijonai metų.

Kvai – džiunglių upė

Tailandas – ir džiunglių kraštas. Vien žodis „džiunglės“ žmogų iš Lietuvos nuteikia kažkaip paslaptingai, o kai prie viso to prisideda ir vaizdai…  Įsitaisę ant didžiulio
plausto tiesiog rijome nepakartojamą gamtos grožį. Drąsesnieji šoko į upę ir lenktyniavo su plaustu. Prieš akis plaukė ne tik gamtos vaizdai, bet ir įdomūs pakrančių statiniai, viešbutukai, pastatyti ant plaustų, polių. Savitas miegas tokiame viešbutuke: po lova, t.y. po grindimis teliuškuojantis upės vanduo sudaro įvaizdį, jog guli vandenyje.
Nepakartojami susitikimai su beždžionių kaimenėmis. Jos čia taip išpaikintos turistų, jog net reketuoja juos. Iš pradžių smalsiai apžiūrinėja kiekvieną atvykusį, o
paskui reikalauja dovanų. Bet kuo jų nepavaišinsi, neįtikęs gali su lauktuvėmis ir į kaktą gauti. Bet bananas ar kukurūzas bus priimtas palankiai.
O kur dar ananasų plantacijos, krokodilų ir gyvačių fermos. Nors jos yra pritaikytos turistams ir jų atrakcijoms, tačiau ne tos geografinės platumos žmogui tai daro didžiulį įspūdį.

Bankokas – Angelų miestas

Tačiau kad ir kokią Tailando provinciją bepasirinktum, visi keliai ves per Bankoką, Tailando sostinę, dažnai vadinamą Angelų miestu. Daug kvapą gniaužiančių dalykų čia sutiksit, bet man asmeniškai visam gyvenimui akyse stovės Siam Niramit teatras su didžiausia visame pasaulyje scena, kurioje ir valtys upe plaukia, ir žmonės maudosi, ir tikri laužai dega…
Didžiulės pagarbos vertas šios šalies piliečių patriotiškumas. Du kartus per dieną per garsiakalbius pasigirsta jų himnas ir žmonės, kad ir ką bedarytų – eitų gatve, svertų produktą parduotuvėje, kirptų žmogų kirpykloje – tuo metu išsitiesina ir sustingsta. Tokiomis akimirkomis vis prisimindavau mūsiškius, tokiais atvejais net Seimo salėje gebančius čiaumoti kramtomąją gumą ar kasytis. Ten net prie visiškų lūšnelių kabo valstybinė vėliava ar karaliaus atvaizdas. Kaip ir Lietuvoje, ten daug bindzinėja valkataujančių šunų. Tik to priežastys kitokios nei Lietuvoje: tailandiečiai tiki, jog šunyse įsikūnija nuodėmingųjų vėlės, todėl jie šunų nemėgsta, bet ir neskriaudžia jų, nes ką gali žinoti, gal viename tų šunų ir tavo artimas giminaitis tūno.