Kelmės rajono meras: kova prieš vėjo jėgaines – tai kova prieš valstybę

Žaliosios energetikos kryptimi Raseiniai suka vėliau nei Kelmė. Kaimynų žemėje jau iškilo dešimtys vėjo elektrinių, taip pat ir su mūsų rajonu besiribojančiose Liolių ir Pakražančio seniūnijose. Raseiniai vis dar nenori įsileisti pažangos – dalis gyventojų aktyviai protestuoja, pasipriešinimą skatina ir rajono valdžia. „Naujovės dažnai kelia nepasitikėjimą, baimę. Reikia šiek tiek laiko – apsiprasite, susigyvensite ir džiaugsitės nauda“, – ramina Liolių seniūnė Raminta Kazlauskienė. Ji sako, kad lioliškiai jau spėjo įvertinti statytojų nutiestus kelius, bendruomenė laukia finansinių įplaukų, kurios bus mokamos paleidus jėgaines.

Nauda jau dabar – tvarkomi keliai
Liolių seniūnijoje neseniai iškilusios vėjo elektrinės pakeitė ir mūsų rajono peizažą. Jos puikiai matomos iš besiribojančių seniūnijų, esant geram orui – net iš Raseinių. Bendrovės „Enefit Green“ Kelmės rajone kuriamo vėjo jėgainių parko vėjo turbinos siekia 230 metrų aukštį. Tiesa, malūnai dar nesisuka, juos tikimasi paleisti maždaug po metų.
„Daugiau nei metus gyvename statybų procesuose. Baldegių pusėje turėtų būti nuo penkiolikos iki aštuoniolikos elektrinių. Galutinio tikslaus skaičiaus dar nežinome, po visų poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, tikrinimų jis kito – projektavimo etape elektrinių buvo daugiau, paskui, priklausomai nuo vertinimų, mažėjo. Tai estų bendrovės „Enefit Green“ projektas, vystomas UAB „Energijos žara“. Kitas projektas taip pat yra suderintas, atliktos visos procedūros, tad netrukus ir ten viskas keisis, įgaus kūną ir kraują. Dygs dar bet trisdešimt jėgainių, kol kas vyksta kabelių klojimo ir kiti parengiamieji darbai“, – situaciją pristato Liolių seniūnė.
Ji juokiasi, kad seniūnijoje, kur bepažvelgtum, visur kyšo vėjo malūnai. Per trumpą laiką toks vaizdas tapo įprastu peizažu.
„Apsipratome, susigyvenome, nors pradžioje buvo įvairių nuotaikų. Pačioje pradžioje, kai buvo visiška nežinomybė, prieštaravimo buvo. Ir nieko keisto – žmonėms visada baugu tai, kas nežinoma. Dabar jau tai yra duotybė. Net ir prieštaravusiems akivaizdu, kad nieko nebepakeisi, nes jėgainės jau stovi. Taigi nuotaikos ramios. Nebent vyresni žmonės, ypač gyvenantys arti, dar pasvarsto dėl poveikio sveikatai, gąsdinasi, kokios tos jėgainės didelės, esą stovi „ant kiemo“, nors iš tiesų už kilometro. Bet ir tas praeis“, – neabejoja seniūnė.
Nuotaiką turėtų pakelti ir parama bendruomenei. Ji yra numatyta teisės aktuose, gyventojai apie tai informuoti, tačiau realiai naudą pajus vėliau, kai jėgainės pradės gaminti elektros energiją.
„Nuotaikos pradėjo keistis jau tada, kai prasidėjo realūs darbai. Žmonės pamatė, kad statytojai geranoriškai bendrauja, leidžiasi į derybas, reaguoja į pageidavimus. Buvo tokių atvejų, kad žmonėms prašant jie tvarkė ir tuos keliukus, kurie tiesiogiai su statybomis nesusiję. Kelios atkarpos pagerintos iš esmės, kitur sutvarkyti kelkraščiai, įvažiavimai“, – vardija R. Kazlauskienė.
Ji pamini Baldegių gyvenvietę kertantį kelią. Statytojai juo nesinaudoja, bet atsižvelgė į žmonių pageidavimus ir jį sutvarkė. Kas kita šalimais esantys vadinamieji šiaurinis ir pietinis keliai. Jais važinėja sunkiasvorė technika, gabenanti milžiniškas turbinas. Statytojai juos įsirengė savo reikmėms, bet vėliau jie irgi taps bendros kelių infrastruktūros dalimi.
„Iš arčiausiai gyventojų esančios valdžios grandies pozicijų galiu pasakyti, kad turime suprasti strateginius dalykus. Yra įstatyminė bazė, kuri leidžia vėjo jėgainių statybas, ir norint tam užkirsti kelią, tas turėtų būti daroma valstybiniu lygmeniu. Daug kalbėjomės apie tai su gyventojais, aiškinomės, kad statytojai nieko nepažeidžia, laikosi įstatymų – jie tikrai nėra tas blogis, kuris atėjo čia kam nors pakenkti. Galiausiai jų atėjimas į vieną ar kitą vietovę įmanomas tik sutinkant patiems gyventojams. Jei žmonės nepasirašinėtų sutarčių ar tą darytų tik vienas kitas, niekas pas juos ir neateitų, juk vystytojas skaičiuoja savo ekonominę naudą. Žmonės patys uždega žalią šviesą“, – paklausta, kas labiausiai lėmė gyventojų sąmoningumo pokytį, seniūnė mini ilgus pokalbius, kuriuose diskutuota apie įstatymus ir valstybės poreikius.
Ji sako, kad daugelis šiandien jau suvokia būtinybę patiems gamintis žaliąją energiją, valstybės energetinės nepriklausomybės prioritetus. Pozityvų mąstymą sustiprina ir būsima nauda – parama bendruomenėms bei nekilnojamojo turto mokestis nuo kiekvienos vėjo jėgainės, kuris įplauks tiesiai į rajono biudžetą.

Ir vokiečiai pyko, bet susitaikė ir džiaugiasi
Kelmės rajono meras Ildefonsas Petkevičius sunkiai beatsimena, kada tiksliai žaliosios energetikos vystytojai pradėjo žvalgybą rajone. Gal prieš penkerius, o gal ir prieš gerus dešimt metų, svarsto jis.
„Paskutiniame bendrajame plane, Tarybos patvirtintame 2013 metais, jau buvo sužymėtos teritorijos, tinkamos vėjo jėgainių statybai. Vystytojai, projekto rengėjai pamatę, kad rajone jiems sudarytos palankios sąlygos, pradėjo tiesiogiai kalbėtis su sklypų savininkais ir planuoti statybas“, – apie pačią pradžią pasakoja meras, tikinantis, kad derinimo procedūros, vykusios prieš penkerius metus, vyko abipusiu sutarimu, be trikdžių buvo išduodami statybos leidimai.
Savivaldybė aštriai kėlė tik vieną klausimą – dėl naudos rajonui ir pačioms bendruomenėms. Reikalauta skaidresnio rėmimo, bet, anot mero, kai kurių sąlygų įtraukti į sutartis nepavyko.
„Bet jie tą daro savanoriškai ir bent jau dabar dėl to problemų nekyla. Kalbant apie bendras nuotaikas, žinoma, ir pas mus buvo pasipriešinimo linija. Bet matydami žaliosios energetikos kryptimi sukantį pasaulį turime atsakyti į vieną klausimą: gyvename Lietuvoje, tad, jei priešinsimės, iš kur mes gausime elektros energijos? Be elektros energijos nėra pramonės, apskritai nėra vystymosi. Atominės energetikos neturime, saulės baterijomis galime aprūpinti tik savo namų ūkius ir tik vasaros laikotarpiu, vadinasi, turime rasti galimybę statyti vėjo jėgaines“, – dėsto I. Petkevičius pabrėždamas, kad kova prieš vėjo jėgaines – tai kova prieš savo valstybę.
Jis primena, kad Lietuva nėra tankiai apgyvendinta šalis, pavyzdžiui, Kelmės rodiklis – 15, dalyje seniūnijų vos aštuoni gyventojai į kvadratinį kilometrą. Europos šalyse gerokai didesnis – Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje tankis siekia šimtą, du šimtus gyventojų į kvadratinį kilometrą.
Keliaudamas po Europą I. Petkevičius kaskart atkreipia dėmesį į vėjo jėgainių parkus. Net Austrijoje, garsėjančioje bendruomeniškumu, jų kyla vis daugiau – vadinasi, ieškoma kompromisų tarp bendruomenių, kurios toje šalyje tradiciškai itin stiprios, poreikių ir valstybės gerovės. Vis daugiau jėgainių atsiranda Lenkijoje, su Lietuva besiribojančiame Suvalkų krašte.
Domėdamasis vokiečių patirtimi I. Petkevičius lankėsi dideliame vėjo jėgainių parke Lyneno miestelyje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, su kuriuo Kelmė bendradarbiauja. Kolegos pasakojo, kad ir pas juos buvę įvairių nuotaikų: tie gyventojai, ant kurių žemės nebuvo statoma, priešinosi, pyko ant tų, kurie užleidžia savo sklypus statyboms turėdami iš to naudos.
„Ir pas mus vyksta tie patys procesai. Nes vieni gauna naudą, kiti ne. Bet turime Tarybos priimtą sprendimą, kad nekilnojamojo turto mokestis už vėjo jėgaines pas mus yra trys procentai. Tai nauda kiekvienam gyventojui, be jokios abejonės. O visa kita įrodys laikas. Nauji dalykai žmones neramina, atsiranda įvairiausių mitų. Būdamas Vokietijoje daug fotografavau – parke ir kurmiai gyvena, ir paukščiai suka lizdus. Dėl tų dalykų ten jau seniai niekas nesijaudina. Su laiku ir mes pamiršime savo baimes“, – neabejoja Kelmės meras.
Jis skaičiuoja, kad nekilnojamojo turto mokesčio pavidalu į rajono biudžetą kiekviena jėgainė įneš po 30 tūkstančių eurų. Vien iš to parko, kuris ribojasi su Raseinių rajonu, preliminari suma turėtų siekti pusę milijono eurų per metus. Netoli jėgainių įsikūrusioms bendruomenėms per jų sugeneruotą elektros energiją projektų vystymui atitektų po 200 tūkstančių eurų.