Kęstutis Zigmantas
Viktoras Vitkus
Pirmoji „eksporto“ banga iš Lietuvos nusinešė krepšininkus, mokslininkus, menininkus. Antroji (nors kas dabar tiksliai nustatys ) – banditus ir prostitutes. Į užsienius dairosi akademinis jaunimas.
Nepadėjo ugningos politikų kalbos ir apeliavimas į patriotizmą, nepadėjo ir TV laidos, kaip „Emigrantai“. Vienądien pajutome, kad Lietuvoje neliko kvalifikuotų statybininkų. Vieną jų -Kęstutį Zigmantą – kalbina Viktoras Vitkus.
Kelintais metais ir kur gimei? Kokią mokyklą baigęs?
Gimiau 1961-06-24 Raseinių rajone, Alėjuose. Ten ir baigiau aštuonmetę mokyklą.
Kur teko studijuoti baigus mokyklą?
Baigęs mokyklą įstojau į tuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Pasirinkau meninį stiklo apdirbimą. Diplome pa-rašyta: “Pripažinta dailininko – meistro kvalifikacija“. Baigęs mokslus gavau paskyrimą į Vilnių, „Raudonosios aušros“ stiklo fabriką. Dirbau beveik dvejus metus, kol buvau atleistas „savo noru“, nes neįtikau pamainos meistrei, buvau ne „savas“. Grįžau į Raseinius. Dirbau siuvimo fabrike „Šatrija“ šaltkalviu-remontininku. Atėjus „kooperatyvų“ laikams nutariauužsiimti individualia veikla. Grįžau prie savo specialybės. Išsinuomojau buvusiame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate patalpas ir ėmiau dekoruoti stiklus. Dariau vadinamą „stalčiastiklį“ su piešiniais. Dar ir dabar Raseiniuose tenka pamatyti savo darbus.
Kodėl pasirinkai ne menininko profesiją, o „pasinėrei“ į statybininko amatą?
O „pasinėriau“ į statybininko amatą todėl, kad menininko profesija tapo niekam nereikalinga. Buvo tokie laikai. Apdailos darbai traukė nuo jaunystės. Todėl čia buvo kaip „atsarginis“ variantas.
Teko dirbti užsienyje. Koks ten požiūris į statybininką?
Taip, metus teko padirbėti Norvegijoje, klojome parketą. Ten tave vertina kaip specialistą, kuris išmano savo darbą, o pas mus Lietuvoje tave moko, kaip reikia dirbti.
Vėl grįžai į Lietuvą. Ar tai reiškia, kad ir čia tapo paklausi statybininko profesija?
Pakilus Lietuvoje pragyvenimo lygiui, nutarėme grįžti ir pritaikyti savo žinias bei įgytą praktiką tėvynėje. Darbas sekėsi gerai, užsakymų netrūko. Bet… Atėjo krizės laikai ir tampi niekam nereikalingas. Taigi vėl teks „kelti sparnus“. Danijoje, į kurią krypsta mano ir mano draugų žvilgsniai, gerai apmokamą darbą gali gauti tik aukštos kvalifikacijos statybininkai, turintys rekomendacijas. Čia nemėgsta nelegalų, o tai reiškia, jog yra visos socialinės garantijos.
Ar nėra minčių kokiais nors būdais grįžti prie vaizduojamųjų menų?
Noro grįžti prie vaizduojamųjų menų kol kas nėra.
Esi melomanas, turi ganėtinai turtingų įvairiu formatu roko muzikos (ir ne vien jos) įrašų. Kada pradėjai domėtis muzika ir kas paskatino?
Muzika domiuosi nuo vaikystės, o paskatinimo nereikėjo, nes jai niekada nebuvau abejingas. Prisimenu, kaip kaime „darydavome“ šokius. Aš parašau skelbimą, pakabinu prie kultūros namų, sunešame savo „magus“, juostas ir šokiai vyksta. O jaunimėlio prisirinkdavo net iš aplinkinių rajonų.
Kokias mėgiamas grupes ar atlikėjus išskirtum?
„Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Queen“, „Uriah Heep“, “White snake“.
Be muzikos domiesi ir filmais. Ar čia galima įžvelgti konkrečią kryptį?
Istorinis žanras, dokumentika (dėl pastarosios truputi pamišęs), rusų klasika. O šiaip domiuosi tvirtai, gerai ,,sukaltu“ filmu.
Ar užtenka laiko kitiems pomėgiams, jeigu jų yra?
Kai vieną dieną dirbi Vilniuje, kitą kur nors Klaipėdoje (čia kaip pavyzdys), tai savaitgaliai leidžiami prie „kompo“, skiriamas laikas filmų peržiūrai, muzikos perklausai, susitikimams (jei pavyksta) su bičiuliais.
Anais laikais Leonidas Iljičius skatino melžėjas bolotiruotis į TSRS liaudies deputatus, dabar Lietuvoje rinkimuose į Seimą tapo madingos „daininikų“ (čia nėra klaidos) ir šoumenų profesijos. Ar pačiam nėra noro „šoktelti“ politikos laiptais. Juolab, kad rajone yra pavyzdžių.
Politika niekada nesidomėjau, tai ne man. Akivaizdu, kad tame mėšle visi sėdime įklimpę iki ausų. Geriau kiekvienas dirbkime savo darbą, kurį išmanome.
Dėkoju už pokalbį.
