Arūnas DAMBRAUSKAS 
[1]
Nebeliko ką skaičiuoti?
Viena nedidelė Kauno įmonė paskelbė ieškanti buhalterio. Mėnesio atlyginimas – tūkstantis litų. Kandidatų skaičius į šią kuklią vietą pasirodė neįtikėtinai didelis – savo gyvenimo aprašymus bendrovei atsiuntė per tris šimtus kandidatų.
Dar prieš porą metų buhalteriai buvo kone graibstomi, o dabar, regis, šios pofesijos specialistai visiškai prarado paklausą.
Tiesiog Lietuvoje nebeliko ką skaičiuoti. Nieko nuostabaus – žmonių kišenės ir įmonių sąskaitos
- tuščios. Nulis plius nulis – lygu nulis. Tokioms matematinėms operacijoms atlikti buhalterių nereikia.
Tačiau išeitis yra – galima skaičiuoti orą arba visiškai nesuskaičiuojamus dalykus. Pavyzdžiui, meno vertybes.
Būtent tai ir užsimojo padaryti Finansų ministerija, kuri sukurpė įsakymą, įpareigojantį muziejų, bibliotekų ir archyvų darbuotojus suskaičiuoti, kiek vertas jų turtas.
Už ,,Saulėgrąžas“ – milijonai
Kultūros lobiai, be abejonės, yra didelis turtas. Turint galvoje, kad siautėja ne tik ekonominė, bet ir dvasinė krizė, tų turtų vertė dar labiau išauga.
Galbūt Finansų ministerija susirūpino, kad dvasinė krizė visiškai nesunaikintų kultūrinių lobių ir suskubo užregistruoti tai, kas liko?
Kaip žinoma, yra tokių kūrinių, kurių vertė tiesiogine prasme yra auksinė. Kaip antai, iš pažiūros labai kuklus tapytojo Vincento van Gogo paveikslas ,,Saulėgąržos“ buvo parduotas už šešiasdešimt milijonų litų. Tai milžiniška suma, prilygstanti metiniam Raseinių rajono biudžetui.
Jei miestas turėtų bent porą tokių paveikslų, nesunkiai sutvarkytų duobėtas gatves, apšviestų tamsius kvartalus, paremtų skurdžiai gyvenančias šeimas.
Tačiau V. van Gogas, kiek man žinoma, kilęs ne iš Raseinių krašto ir šiose apylinkėse nėra palikęs nei vieno savo tapybos pavyzdžio.
Tačiau yra ir brangiai įvertintų lietuvių autorių paveikslų.
Kiek kainuoja ,,Žemaitis“?
Mūsų tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas ,,Rex“ buvo įvertintas vienu milijonu eurų, kai jį reikėjo gabenti į parodą užsienyje.
Pasirodo, garsiausio lietuvių dailininko paveikslą buvo galima įvertinti ir didesne suma, tačiau kūrinį į parodą gabenantys muziejininkai tiesiog kuklinosi paprašyti didesnės sumos.
Žinoma, V. van Gogas ir M.K. Čiurlionis – išimtys. Didžiumos muziejų ir bibliotekų turto išraiška finansine prasme – būtų labai kukli.
Tačiau kaip pinigais įvertinti dvasines vertybes? Pavyzdžiui, kas pasakytų, kiek galėtų kainuoti Raseinių simbolis – Vinco Grybo skulptūra ,,Žemaitis“?
Tarpukario laikais atidengtas paminklas simbolizuoja tautos laisvės ir nepriklausomybės siekimą.
Gal tas paminklas kainuoja apie šešis tūkstančius litų? O gal šešis milijonus?
Gal reikėtų nustatyti, kiek dabar kainuoja medžiagos, naudotos paminklo statybai, ir pagal tų medžiagų kiekį apskaičiuoti kainą?
Žinoma, tai tik nerimti svarstymai ir, taip sakant, pajuokavimai, tačiau kultūrinių vertybių saugotojai, pasirodžius minėtam Finansų ministerijos įsakymui, visiškai rimtai svarsto, kaip nustatyti Kryžių kalno ar Gedimino pilies finansinę vertę.
Gal kėsinasi vogti knygas?
Nelengva savo turtus būtų skaičiuoti ir bibliotekininkams. Jie svarsto – iš kur tas sumanymas ir bibliotekų turtą įvertinti pinigais?
Gal įsisenėjusi dvasinė krizė taip padidino išsilavinimo ir apsiskaitymo troškulį, kad gali prasidėti knygų vagystės?
Įsivaizduokite policijos pranešimą – naktį buvo apiplėšta pagrindinė biblioteka.
Nusikaltėliai, smūgiuodami storomis knygomis, apsvaigino biblioteką saugojusius policininkus ir išnešė ryšulius lietuvių literatūros klasikos tomų. Nuostoliai – skaičiuojami. Spėjama, kad jie sieks kelis milijonus litų.
Vagišių akiplėšiškumas sujaudino visuomenę ir ji nekantriai laukia, kada bus surengta nusikaltėlių sulaikymo operacija. Netrukus visus pasiekia džiuginanti žinia: nusikaltėliai sulaikyti krūmuose skaitantys pavogtas knygas.
Tačiau sėkmingas vagystės išaiškinimas nesutramdo vagių. Viešose vietose įžūliai užpuldinėjami
knygas nešantys žmonės. Užpuolikai čia pat gatvėje suskaito pavogtas knygas iki skutų.
Plėšikai uždaromi į kalėjimus, tačiau artimieji svaido jiems knygų ryšulius per kalėjimo tvoras ar paperka kalėjimo prižiūrėtojus, siūlydami jiems Maironio raštų rinkinius.
Knygos tampa neįtikėtinai populiarios. Asocialūs asmenys godžiai skaito atliekų konteineriuose rastus knygų puslapius, mokyklose peštynės vyksta ne dėl merginų dėmesio, bet dėl knygų.
Nuo vagių sugebantys apsisaugoti knygynai klesti. Įspūdingiausius pastatus jau statosi ne bankininkai, bet bibliotekininkai.
Suprantama, jog tokios fantazijos neturi jokio realaus pagrindo. Tendencijos, veikiau, yra visiškai priešingos. Jaunimas taip atprato skaityti knygas ir taip įjunko į kompiuterius, kad netrukus nebeturės supratimo, ką reikia veikti su knyga: pavyzdžiui, norėdamas atversti kitą puslapį, ieškos užrašo ,,next“.
Drama kavinėse
Šiaip ar taip, juoktis iš nuskurdusių bibliotekų ir muziejų nereikėtų, nors praėjusiais metais muziejuose pagal oficialią statistiką apsilankė 11,3 procento mažiau lankytojų nei užpraėjusiais.
Tačiau labai panašios tendencijos ir įprastose pramogų vietose – pavyzdžiui, kavinėse.
Per praėjusius metus Lietuvoje užsidarė 58 kavinės ir restoranai. Galbūt tai palyginti nedidelis skaičius, nes iš viso dar liko dirbti pustrečio tūkstantčio restoranų, barų, kavinių ir valgyklų. Tačiau dauguma jų skundžiasi vos krutančios dėl sumažėjusio lankytojų srauto ir ypač dėl menkesnių čia išleidžiamų pinigų.
Spaudoje cituojamas Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos viceprezidentas Ričardas Mačiulaitis, su maitinimo verslu susijęs jau septynioliką metų; sako, kad tokių sunkių laikų, kaip dabar, jis neprisimena.
,,Dabar krytis – ypač skaudus, nes pastaraisiais metais labai daug investuota į šiuolaikinę virtuvės įrangą, technologijas, todėl sąnaudos dabar labai didelės, o pajamos dramatiškai sumažėjo“, – sakė viceprezidentas.
Jo duomenimis, pardavimo smukimas kavinėse siekia net iki 50 procentų.
Remdamiesi šiais skaičiais, galime teigti, kad muziejų lankytojai yra gerokai ištikimesni už kavinių. Taigi, kultūros darbuotojams galbūt nėra taip blogai, kaip kai kuriems verslininkams.
Daug nemokančių skaičiuoti
Taigi, susidarė situacija, kai labai atidžiai skaičiuoti turi ne tik verslininkai, bet, kaip minėta, muziejų ir bibliotekų darbuotojai.
Tačiau tvarkyti finansus – sudėtingas reikalas. Tuo įsitikino tyrimą atlikęs ,,Swedbank“ asmeninių finansų institutas.
Pasak analitikų, net 87 procentai vyreniųjų klasių moksleivių prisipažįsta jaučiantys finansinių žinių trūkumą. Su tuo, kad moksleiviams reikėtų daugiau informacijos apie asmeninių finansų valdymą, sutinka net 93 procentai ekonomikos mokytojų.
Tyrimai rodo, kad mokiniams galėtų padėti tėvų patarimai, tačiau daugelis tėvų su vaikais mieliau kalba apie alkoholį ar narkotikus, nei apie pinigus.
Gal darbo nerandantys buhalteriai galėtų tapti šeimų konslultantais? Gal ir galėtų, jei šeimos turėtų galimybę jiems sumokėti. Tačiau tai visiškai nerealu, nes, pasak ,,Swedbank“ analitikų, Lietuvoje sparčiai mažėja šeimų, sugebančių laiku sumokėti visas sąskaitas ir padengti įsipareigojimus. Daugėja tokių, kuriems staiga tenka smarkiai susispausti, imti taupyti net ir svarbiausių poreikių sąskaita.
Panaši situacija ir valstybėje
Kai kurių finansų analitikų nuomone, jei šeimos finansiniai įsipareigojimai yra didesni nei 35 procentai jos pajamų, tokiai šeimai gresia finansinė krizė.
Tačiau lygiai tokioje pat situacijoje yra atsidūrusi ir valstybė. Iki kritinės ribos liko visai nedaug.
Užpraėjusiais metais valstybės skola siekė 17,37 milijardus litų ir sudarė 15,6 procento bendrojo vidaus produkto (BVP).
Naujaisiais duomenimis, skola dabar pasiekė 31,47 milijardus litų arba 33,5 proc. 2010 metais prognozuojamo BVP.
Taigi, jei Lietuvoje, kaip kadaise kai kuriose šalyse, būtų atidarytas skolininkų kalėjimas, prie jo slenksčio atsidurtų net pati valstybė.
Gal tokioje dramatiškoje situacijoje ir imamas vertinti turtas, esantis ne tik bankuose, bet ir muziejuose bei bibliotekose?
Pastarosiose, regis, iš tiesų galima rasti milijardus.
Milijardai bibliotekose
Savaitraštyje ,,Veidas“ cituojama Vilniaus universiteto direktorė Irena Krivienė. Ji tikina, kad 2004 metais iš knygotyros specialistų buvo sudaryta darbo grupė, kuri įvertino dalį bibliotekos fondų – retus spaudinius, rankraščius ir grafikos darbus bei spaudinius, išleistus iki 1945 metų. Jų nustatyta vertė – 2,4 milijardo litų.
Tačiau direktorė pabrėžė, kad įgyvendinant Finansų ministerijos įsakymą pinigais įvertinti kultūros turtus, šia suma negalima vadovautis, nes turtą vertino nelicencijuoti ekspertai. Tokių ekspertų Lietuvoje apskritai negali būti, nes pas mus nėra meno vertybių rinkos. Jei tokia egzistuotų, ,,Žemaičio“ skulptūrą būtų galima įvertinti ir pinigais. Kaip sakoma, tai tik technikos reikalas.
Įdomu, ar ją kas nors pirktų. Galima spėti, kad atsirastų koks nors turtuolis, užsigeidęs savo viensėdį padabinti pribloškiančiu akcentu.
,,Žemaitis“ – buhalterinis vienetas?
Šiaip ar taip, gali atsitikti, kad vienas kitas buhalteris netrukus darbo gali susirasti kokiame muziejuje ar bibliotekoje. Kultūros ministerija sudarė darbo grupę, kuri iki ateinančios liepos turi su galvoti, kaip įvertinti turimas vertybes. Vienas pasiūlymų – bet kokį daiktą vertinti litu, bet su prierašu, kuris paaiškintų, kad tas litas tėra buhalterinės apskaitos vienetas, o ne piniginė išraiška.
Taigi, gali atsitikti, kad V.Grybo ,,Žemaitis“ bus įkainotas vienu litu. Bet tai bus buhalterinis vienetas.
Kitaip tariant, ,,Žemaitis“ taps buhalteriniu vienetu. Gerai, kad ne buhalteriu, nes jam iškiltų grėsmė tapti nebe laisvės siekimo simboliu, bet bedarbiu.