Knygos muziejus

Siųsti Versija spausdinimui

Viktoras VITKUS

Spalio 14 d. Raseinių viešojoje bibliotekoje savo veiklą atnaujino Knygos muziejus. Bibliotekos direktorės Dainos Sutkevičienės dėka muziejaus ekspozicijai buvo parūpinti nauji, mobilūs baldai. Pati mintis įkurti Knygos muziejų raseiniškiams kilo apsilankius pas kolegas Šilutėje. Iš pradžių kolekcijoje tebuvo kelios ,,kantičkos“ ir kraštotyriniai veikalai, vėliau  apie 95 nuošimčius knygų sudarė eksponatai, gauti iš vadinamųjų Knygų rūmų.   

Dabartinėje ekspozicijoje, skirtoje Lietuvos knygos keliui, leidiniai sugrupuoti į kelis pagrindinius skyrius. Reikia pažymėti, kad gyventojai vis rečiau atneša vertingų knygų, bet tokių dar pasitaiko. Daugiausiai knygų dovanojo garbus miestelėnas Augustinas Živatkauskas. Taip pat ekspozicijai dovanotos 1904 metų evangelikų liturginė knyga bei nuo Betygalos kilusio agronomo Tiškaus knyga su jo autografu.

Seniausios knygos   

Seniausią knygą muziejui dovanojo geras Raseinių miesto bičiulis – Viktoras Petkus. Vilniuje išleistos knygos autorius Mikalojus Kristupas Chaleckis (1589 – 1653). Jis
studijavo Vilniaus akademijoje, Italijoje, Ispanijoje, Paryžiuje. V. Petkus buvo diplomatas ir Seimo delegatas, pasižymėjo Livonijos kare, bet galop ėmėsi plunksnos.

 Ekspozicijoje yra  XIX a. pirmosios pusės leidinių lenkų kalba. Istorikai ir tyrinėtojai gerai žino 1817 metais įsteigtą pažangią Nenaudėlių draugiją (dabar jie būtų vadinami neformalais) Towarzystwo szubrawcow.  Tai savotiška masonų atskala. Giliau patyrinėjus galima aptikti ir Raseinių krašto bajorų pėdsakų. Ekspozicijoje galima pamatyti 1816 m. pradėtą leisti satyros laikraštį „Gatvės žinios“ (Wiadomosci brukowe), kuris po metų tapo draugijos leidiniu. Reikia pridurti, kad 1822 m. caro valdžia draugiją likvidavo ir uždarė „Gatvės žinias“.     

Šiame skyriuje yra 1805-1806 m. ir 1815-1830 m. leistas mėnesinis kultūros ir literatūros žurnalas „Vilniaus laikraštis“ (Dziennik Wilenski). Čia pat – lietuvių mokslinės literatūros kūrėjo, archeologo Teodoro Narbuto (1784-1864) veikalas. XIX a. pirmosios pusės  lietuviškiems leidiniams atstovauja visas būrys autorių. 1861 m. Peterburge Jonas Juška (1815-1886) išleido knygą „Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statraštis, arba artograpija“. 1858 – 1861 m. medžiagą knygai autorius rinko Ariogalos, Kaltinėnų ir Pušaloto apylinkėse. Manoma, kad Raseinių apskrityje Šauklių kaime gimė vertėjas ir leidėjas Telesforas Nešukaitis (1841 – 1864). Nors 1863 m. jis dalyvavo sukilime, tai jam nesutrukdė po metų Peterburge išleisti kuklią knygelę „Giesmės nabožnos“.  

Retų leidinių rasime skyriuje „Spaudos lotyniškomis raidėmis uždraudimas ir atkovojimas“. Įdomios informacijos yra ir apie kontrafakcinius leidinius. Spaustuvininkams ir knygų savininkams pavyko iš caro valdžios išsireikalauti, kad lietuviškos spaudos draudimas nebūtų taikomas leidiniams, išleistiems iki draudimo įsigaliojimo. Pasinaudojant tuo leidimu, vėliau Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinamos knygos su tyčia neteisingai nurodyta leidimo data ir vieta. Tokios knygos yra tikras lobis bibliofilams.
   

Lūžis knygų leidyboje ir jų paklausoje  

1904-1918 m. atgavus lietuvišką spaudą aktyviai reiškėsi Zavadskių ir M. Kuktos spaustuvės. Lietuviškos knygos leistos Kaune, Biržuose, Panevėžyje, Varšuvoje, Peterburge, Tilžėje, JAV.  

Tarpukario Lietuvos knygų leidybai būdinga intensyvi raida. Leidybiniame asortimente dominavo vadovėliai ir tarnybiniam naudojimui skirti leidiniai. Teigiama, kad esminio persilaužimo data – 1934 metai. Tuomet įvyko permainos lietuvių literatūroje. Pagausėjo vertingų ir originalių kūrinių, visuomenė labiau pradėjo domėtis lietuviška spauda. Be to, išaugo nauja, lietuviškas mokyklas baigusių žmonių karta. Daug išleista ne tik grožinės   literatūros, bet ir mokslinių leidinių.
Pasaulį išvydo įvairių formatų knygos: dideli, istorinę (dažnai ir poligrafinę) vertę turintys foliantai bei mažučiai leidinukai. Tai iliustravo Lietuvos poligrafijos įmonių techninius pajėgumus. „Žaibo“ spaustuvės miniatiūrinį „Kalendorių liliputą“ bibliotekai padovanojo Augustinas Živatkauskas.   

 Iki XX a. vidurio knygos dažniausiai leistos be kietviršių, todėl klestėjo knygrišių amatas. Įrištų knygų viršelių puošybai jie naudojo rėžtukus, spaudus, t.y. įtaisus ženklams, žymoms įspausti. Ekspozicijoje pristatyti kai kurie Raseinių knygrišio Petro Ivaškevičiaus (1874 – 1917) darbo įrankiai. Reikia paminėti, kad Raseinių valsčiaus amatų aprašuose mažai vietos skirta knygrišystei.              

 Š. Kadušino spaustuvė  

Raseiniškiams turėtų būti įdomi informacija apie Šliomo Kadušino 1910 m. įkurtą spaustuvę. Iki I pasaulinio karo ji spausdino leidinius rusų kalba, taip pat blankus įvairioms Raseinių įstaigoms. Karo metais spaustuvė privalėjo vykdyti okupacinės valdžios užsakymus. 1918 m. čia buvo išspausdintas vienas pirmųjų Lietuvoje „Raseinių apskričio“ pašto ženklas. Nuo 1919 m. poligrafiniu būdu spausdintas pirmas Žemaitijoje laikraštis „Žemaitija“. Šioje spaustuvėje išleistą Raseinių vartotojų kooperatyvo „Dubysa“ kalendorių 1938 metams padovanojo nenuilstamas bibliotekos talkininkas Augustinas Živatkauskas.

3 Komentarai

  1. Gabija

    2020-10-29 12:35

    Ačiū už įdomų straipsnį

  2. Olga

    2020-11-03 15:49

    Ačiū už įdomų straipsnį.

  3. Info

    2021-06-04 09:29

    Anksčiau, kai buvau mažas ir jaunesnis, tai išėjimas į muziejų buvo didžiausia pramoga, įspūdžių likdavo kokiai savaitei