Knygos sutiktuvÄ—s ViduklÄ—s bibliotekoje

Mano delne miega aÅ¡ara / Rankos – pančiais virtusios / Jos per naktį pavargo / DrÄ—gnus skruostus Å¡luostyti… / Vaduojuosi, ne mano tai aÅ¡aros, / Lietaus pamesti atpirkimo ženklai… / Braido po mudviejų žydintį sodÄ…, / Kurs miega saldume naktų… / Ir naktys ne mano… / ManiÅ¡kÄ—s – Å¡altos ir vieniÅ¡os… / Nykios ir sujauktos… / Ilgesio pirÅ¡tais glostomos / Rauda suklupusios prie durų slenksčio… / Jos rauda garsiai ir klaikiai / Keikdamos Likimą… / ÄŒia ne aÅ¡ raudu – / Tai ne mano aÅ¡aros…
Vėjūnė

Mes tiesiame greitkelius tarp didžiųjų miestų, galingais lėktuvais ir laivais atrandame kelius aplink pasaulį, pasiekiame atokiausias žemės vietas. Mes gaminame ir statome, dovanojame brangiausias dovanas, bet ne visada susikuriame laimę, ne visada pasiekiame žmogaus širdį.
Į žmogaus širdį reikia ne greitkeliais važiuoti. Žmogaus širdis kur kas dažniau pasiekiama eilėraščio takais. Tie takai nepažymėti žemėlapiuose, jų neranda navigacinės sistemos. Juos pajunta tas, kuriame gyvena poetiška arba, kaip mes esame įpratę sakyti, meniška siela. Tokios sielos randa kelią be adreso ir gatvės pavadinimo, nes joms lemta susitikti.
Ar teko girdėti sakant, kad žmonės ne tuos įsimylėjo, ne tuos pamilo? Ir ta jų meilė neteisinga, ne tokia, kokia turi būti? Nebūna teisingos meilės, kaip ir nebūna taisyklingų žmonių. Tikra meilė keista, neteisinga, nesuvokiama. Ji nepaaiškinama ir nepateisinama. Ar galima laimę ir meilę numatyti, suplanuoti, prognozuoti? Irgi turbūt ne. Dažniausiai yra sakoma, nebuvo jie iki galo atverstomis knygomis ir išliko kieti riešutėliai vienas kitam – savi, įdomūs, be galo mylimi ir visada šiek tiek paslaptingi, nenuspėjami, kaip ir pati meilė.

Tegul tai bus įvadinis žodis apie poeto a. a. Romualdo Å arkaus knygos „SkubÄ—kim džiaugtis tylomis“ sutiktuves, vykusias lapkričio 9 dienÄ… ViduklÄ—je. ÄŒia susirinko didelis bÅ«rys poezijos gerbÄ—jų, a. a. Romualdo ir jo žmonos Eugenijos giminių, kaimynų, klasÄ—s draugų, pažįstamų ir nepažįstamų, norinčių iÅ¡girsti apie autoriaus gyvenimo keliÄ… beieÅ¡kant savojo „aš“. O kelias ne rožėmis klotas, gyvenimo audros stipriai prabangavo jo pakrantÄ—je, daug sykių jis klupo, bet užgrÅ«dintas likimo stojosi ir Ä—jo… Ä–jo link savosios gyvenimo meilÄ—s – Eugenijos. Jų susitikimas 2017 metais buvo lemtingas, susitiko, kad neiÅ¡siskirtų. Atvira Å¡irdimi iÅ¡pažino savÄ…sias klaidas ir klystkelius, nusivylimus, neiÅ¡sipildžiusias viltis savo bÅ«simai žmonai. Ji suprato, pajuto žmoguje slypintį gilų jausmÄ…, priÄ—mÄ— jį tokį, koks yra. Gyvenimas kartu jiems padovanojo daugybÄ™ laimÄ—s valandų ir džiaugsmo minučių, gražiausių akimirkų, dÄ—l kurių buvo gera gyventi.
Visiems, kas paims Romualdo knygą į rankas, linkiu ne tik pasivaikščioti jos puslapiais, linkiu smagiai pasiklysti iš posmų nupintuose, šelmiškai vėjo išmėtytuose rudeniškuose gyvenimo posmuose. Tik besiblaškanti širdis pasakys, ko ieškote, na, o skaitantiesiems linkiu suprasti, kuo grįstas poeto kelias.
Tegul jo sielai dangiškojo Tėvo namuose bus ramu ramu. O mums, jo draugams, tesėtas pažadas sau atvykti nusilenkti doro žmogaus, poeto, rašančio širdimi, atminimui. Pabaigai tinka geras posakis, kad gyvenime mes galime ieškoti visko, tik ne mirties ir meilės. Jie patys mus susiras, kai tam bus metas.

Virginija Tankevičienė-Vėjūnė,
poetÄ—