Knygos sutiktuvės Viduklės bibliotekoje
Mano delne miega ašara / Rankos – pančiais virtusios / Jos per naktį pavargo / Drėgnus skruostus šluostyti… / Vaduojuosi, ne mano tai ašaros, / Lietaus pamesti atpirkimo ženklai… / Braido po mudviejų žydintį sodą, / Kurs miega saldume naktų… / Ir naktys ne mano… / Maniškės – šaltos ir vienišos… / Nykios ir sujauktos… / Ilgesio pirštais glostomos / Rauda suklupusios prie durų slenksčio… / Jos rauda garsiai ir klaikiai / Keikdamos Likimą… / Čia ne aš raudu – / Tai ne mano ašaros…
Vėjūnė
Mes tiesiame greitkelius tarp didžiųjų miestų, galingais lėktuvais ir laivais atrandame kelius aplink pasaulį, pasiekiame atokiausias žemės vietas. Mes gaminame ir statome, dovanojame brangiausias dovanas, bet ne visada susikuriame laimę, ne visada pasiekiame žmogaus širdį.
Į žmogaus širdį reikia ne greitkeliais važiuoti. Žmogaus širdis kur kas dažniau pasiekiama eilėraščio takais. Tie takai nepažymėti žemėlapiuose, jų neranda navigacinės sistemos. Juos pajunta tas, kuriame gyvena poetiška arba, kaip mes esame įpratę sakyti, meniška siela. Tokios sielos randa kelią be adreso ir gatvės pavadinimo, nes joms lemta susitikti.
Ar teko girdėti sakant, kad žmonės ne tuos įsimylėjo, ne tuos pamilo? Ir ta jų meilė neteisinga, ne tokia, kokia turi būti? Nebūna teisingos meilės, kaip ir nebūna taisyklingų žmonių. Tikra meilė keista, neteisinga, nesuvokiama. Ji nepaaiškinama ir nepateisinama. Ar galima laimę ir meilę numatyti, suplanuoti, prognozuoti? Irgi turbūt ne. Dažniausiai yra sakoma, nebuvo jie iki galo atverstomis knygomis ir išliko kieti riešutėliai vienas kitam – savi, įdomūs, be galo mylimi ir visada šiek tiek paslaptingi, nenuspėjami, kaip ir pati meilė.
Tegul tai bus įvadinis žodis apie poeto a. a. Romualdo Šarkaus knygos „Skubėkim džiaugtis tylomis“ sutiktuves, vykusias lapkričio 9 dieną Viduklėje. Čia susirinko didelis būrys poezijos gerbėjų, a. a. Romualdo ir jo žmonos Eugenijos giminių, kaimynų, klasės draugų, pažįstamų ir nepažįstamų, norinčių išgirsti apie autoriaus gyvenimo kelią beieškant savojo „aš“. O kelias ne rožėmis klotas, gyvenimo audros stipriai prabangavo jo pakrantėje, daug sykių jis klupo, bet užgrūdintas likimo stojosi ir ėjo… Ėjo link savosios gyvenimo meilės – Eugenijos. Jų susitikimas 2017 metais buvo lemtingas, susitiko, kad neišsiskirtų. Atvira širdimi išpažino savąsias klaidas ir klystkelius, nusivylimus, neišsipildžiusias viltis savo būsimai žmonai. Ji suprato, pajuto žmoguje slypintį gilų jausmą, priėmė jį tokį, koks yra. Gyvenimas kartu jiems padovanojo daugybę laimės valandų ir džiaugsmo minučių, gražiausių akimirkų, dėl kurių buvo gera gyventi.
Visiems, kas paims Romualdo knygą į rankas, linkiu ne tik pasivaikščioti jos puslapiais, linkiu smagiai pasiklysti iš posmų nupintuose, šelmiškai vėjo išmėtytuose rudeniškuose gyvenimo posmuose. Tik besiblaškanti širdis pasakys, ko ieškote, na, o skaitantiesiems linkiu suprasti, kuo grįstas poeto kelias.
Tegul jo sielai dangiškojo Tėvo namuose bus ramu ramu. O mums, jo draugams, tesėtas pažadas sau atvykti nusilenkti doro žmogaus, poeto, rašančio širdimi, atminimui. Pabaigai tinka geras posakis, kad gyvenime mes galime ieškoti visko, tik ne mirties ir meilės. Jie patys mus susiras, kai tam bus metas.
Virginija Tankevičienė-Vėjūnė,
poetė
