Ko­pūs­tų anks­ty­vu­mas ne­vie­no­das

Bal­ta­gū­žiai ko­pūs­tai – mū­sų mėgs­ta­miau­sia, o ir pi­giau­sia dar­žo­vė. Ver­ti­na­mi bal­ta­gū­žiai už tai, kad juo­se daug ang­lia­van­de­nių, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, vi­ta­mi­no C, ge­ros jų ir die­ti­nės sa­vy­bės. O gau­sy­bę val­gių su ko­pūs­tais sun­ku ir su­skai­čiuo­ti, jie ne tik so­tūs, bet ir pi­gūs. Gal to­dėl šiuo su­dė­tin­gu eko­no­mi­nio nuo­smu­kio laik­me­čiu ver­ta ko­pūs­tų pri­si­au­gin­ti dau­giau…

Prieš rink­da­mie­si, ko­kias bal­ta­gū­žių ko­pūs­tų veis­les au­gin­si­me, pir­miau­sia pa­gal­vo­ki­me, kam juos var­to­si­me. Anks­ty­vų­jų veis­lių ko­pūs­tus – švie­žius val­gy­si­me, vi­du­ti­nio vė­ly­vu­mo – rau­gin­si­me, o vė­ly­vus pa­lik­si­me žie­mai. Dau­ge­lis vė­ly­vų veis­lių ko­pūs­tų lai­ko­si ne tik iki vi­dur­žie­mio, bet net iki nau­jo der­liaus. To­dėl dar­ži­nin­kui mė­gė­jui pa­tar­ti­na au­gin­ti bent 2-3 skir­tin­gų veis­lių ko­pūs­tus.

Kaip ma­to­me, len­te­lė­je nė­ra DOT­NU­VOS BAL­TA­RU­SIŠ­KŲ veis­lės ko­pūs­tų. Ši veis­lė ne­į­tei­sin­ta Eu­ro­pos Są­jun­gos veis­lių re­gist­re, to­dėl jos sėk­la ne­au­gi­na­ma ir ne­pla­ti­na­ma. Bet ma­ža čia bė­da. Pla­čiai pa­pli­tu­si vo­kiš­ka veis­lė BRUNSWICK nė kiek ne­blo­ges­nė, la­bai ge­rai tin­ka rau­gin­ti. Ir ve­ge­ta­ci­jos pe­ri­o­das ga­na neil­gas. Tad šios veis­lės dai­gus so­di­ni­mui ga­li­ma iš­si­au­gin­ti ne tik šilt­na­my­je, bet ir lau­ke, už­den­gus juos ag­rop­lė­ve­le.

Vie­nas di­džiau­sių rū­pes­čių au­gi­nant ypač anks­ty­vuo­sius ko­pūs­tus yra tai, kad nuo ši­lu­mos iš­tįs­ta dai­ge­liai. Klai­da čia da­ro­ma to­kia, jog už­mirš­ta­me, kad po su­dy­gi­mo 4-7 die­ną ko­pūs­tų dai­ge­lius rei­kia pa­lai­ky­ti že­mes­nė­je tem­pe­ra­tū­ro­je, vos 6-10°C. Tik iš­lin­dus pir­mie­siems tik­rie­siems la­pe­liams, dai­ge­liai vėl lai­ko­mi aukš­tes­nė­je tem­pe­ra­tū­ro­je.

Pa­dai­gin­ki­me anks­ty­vą­sias bul­ves

Kad bul­vių, ypač anks­ty­vų­jų, der­lius grei­čiau už­aug­tų ir bū­tų di­des­nis, la­bai svar­bu tin­ka­mai pa­ruoš­ti gum­bus so­din­ti. Bul­ves rei­kia dai­gin­ti. To­kios bul­vės ne tik grei­čiau su­dygs­ta, bet ir jų ve­ge­ta­ci­ja pra­si­len­kia su di­džiau­sių li­gų ir ken­kė­jų ant­plū­džiu, gau­na­mas ketvirtadaliu di­des­nis der­lius. Da­bar ba­lan­džio pra­džio­je pats tin­ka­miau­sias lai­kas nors ma­žą dė­žu­tę anks­ty­vų­jų bul­vių pa­dė­ti dai­gin­ti! Ne­di­de­lis čia gi dar­be­lis…

Dai­gi­na­ma ap­ie mėnesį švie­so­je, kol bul­vių dai­guo­se su­si­da­ro šak­ne­lių prad­me­nys, iš ku­rių dir­vo­je iš­au­ga stip­rios šak­nys. Lau­ke pa­so­din­tos su­dai­gin­tos bul­vės per 4–5 die­nas iš­lei­džia šak­ne­les, o per 10–15 die­nų dir­vos pa­vir­šiu­je pa­si­ro­do ir dai­gai. Tuo tar­pu ne­dai­gin­tos bul­vės dygs­ta ap­ie 25 die­nas, o drėg­ną ir vė­sų pa­va­sa­rį dar il­giau.

Dai­gi­na­mų bul­vių dai­gų skai­čius pri­klau­so nuo gum­bo stam­bu­mo ir veis­lės. Su­dai­gin­ti nor­ma­laus stam­bu­mo sėk­li­niai gum­bai duo­da treč­da­liu dau­giau dai­gų ir pro­duk­ty­vių stie­bų nei smul­kūs. Švie­so­je, 13–15 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je su­si­for­ma­vę 1–1,5 cm dai­gai bū­na ne per il­gi ir stip­rūs, jie net­ra­pūs, so­di­ni­mo me­tu ne­lū­ži­nė­ja.

La­bai ge­rai bul­ves dai­gin­ti šilt­na­miuo­se. Tik rei­kia steng­tis, kad sau­lė­to­mis die­no­mis tem­pe­ra­tū­ra ne­pa­kil­tų iki 25–30^°C, nes ta­da dai­ge­liai pra­de­da me­dė­ti, vir­šū­nė­lės pa­juo­duo­ja, gum­bai su­vys­ta ir der­lius bū­na ma­žes­nis. To­kio­mis die­no­mis ver­tė­tų bul­ves pri­deng­ti, jų pa­vir­šių kas­kart su­drė­kin­ti.

Pa­pras­tai kiek­vie­nas dar­ži­nin­kas so­di­na bent vie­ną anks­ty­vų­jų bul­vių veis­lę va­sa­ros po­rei­kiams. Juk rei­kia per Jo­ni­nes švie­žių bul­vių pa­si­kas­ti. Ta­čiau veis­lę iš­si­rink­ti sun­ku, daug jų, vien ra­jo­nuo­tų veis­lių są­ra­še trys de­šim­tys, be­veik pu­sė iš jų – anks­ty­vosios. Man la­biau­siai pa­tin­ka olan­diš­kos ir vo­kiš­kos bul­vių veis­lės.

To­dėl pa­mi­nė­si­me tik ke­lias veis­les. FRES­CO, ADORA – anks­ty­vos veis­lės, bul­vės ap­va­liai ova­lios, di­de­lės, ode­lė ir gum­bo vi­dus gels­vos spal­vos. SAN­TE – vie­na pir­mų­jų, dar anais ko­lū­ki­niais lai­kais at­kly­do ir įsi­tvir­ti­no pas mus. Sa­ko­ma, kad ši bul­vių veis­lė vis­ką pa­ken­čia – ne­pa­lan­kius me­tų orus, dir­vos įvai­ro­vę ir net ag­ro­tech­ni­kos klai­das. Bul­vės vi­du­ti­nio dy­džio, ova­lios for­mos, ode­lė ir vi­dus gels­vas, la­bai ska­nios. Veis­lė at­spa­ri li­goms. RED SCARLET – vėlyvesnė veislė. Bulvės gražios pailgos formos, odelė rausva, skonis geras. Gerai laikosi per žiemą.

Bulvių sėk­lą rei­kia pe­ri­odiš­kai kas 3–4 me­tai at­nau­jin­ti. Ver­ta ži­no­ti, kad bul­vių anks­ty­vu­mą nu­le­mia tai, kaip anks­ti bul­vių sėk­lą su­dai­gi­na­me ir pa­so­di­na­me. Jų der­lių dar pa­anks­ti­na ag­rop­lė­ve­lė. Tik gai­la, kad šian­dien daug kas gal­vo­ja, jog, au­gi­nant bul­ves, ži­nios ne­rei­ka­lin­gos, pa­kaks tė­vų ir se­ne­lių pa­tir­ties. To­dėl gal mai­šą pa­so­di­nę tik tris ar ke­tu­ris jų pri­ka­sa­me, o rei­kė­tų ir ga­li­ma tri­gu­bai dau­giau…