Arūnas DAMBRAUSKAS
[1]
Paskutiniai tyrimai parodė, kad lietuviai visiškai nesižavi demokratija. Daugumai tautiečių stipri ekonominė padėtis atrodo patrauklesnė nei demokratinio valdymo sistema. Dar daugiau: net 52 procentai apklaustųjų lietuvių visai nesusigraudintų, jei demokratiją sutryptų stiprus lyderis, kurio nevaržytų nei rinkimai, neiparlamentas.
Ar verta stebėtis, kad nemenka dalis mūsų šalies gyventojų demokratijos nevertina? Stebėtis, manau, būtų naivu. Tiesiog daugelis žmonių nėra ragavę tikros demokratijos vaisių. Net apsilankę tokiose išvystytos demokratijos šalyse, kaip Amerika ar Anglija, ateiviai iš Lietuvos neturi jokios galimybės pamatyti tikrojo demokratijos veido. Dažniausiai jie priversti spoksoti į atgrasų pinigų diktatūros snukį.
Galima sakyti, kad demokratija niekada rimtai nesigiminiavo su Lietuva. A.Smetonos laikais šalis gyveno naminės diktatūros sąlygomis. O iki tol gyveno caro, lenkų ir savų feodalų šešėlyje. Taigi Lietuvos žmonių pažintis su demokratija – atsitiktinė, nepagrįsta jokiais ilgalaikiais santykiais. Prieš kelis dešimtmečius žmonės demokratiją įsivaizdavo gana paprastai – kaip geresnį gyvenimą. Nesulaukę įsivaizduojamo gyvenimo, kartu su žlugusiomis viltimis į atliekų kategoriją nurašė ir demokratiją.
Gyventojai yra įsitikinę, kad Lietuvoje demokratija paskirstoma ne pagal poreikius, bet pagal pažintis. Ką žmogus rinktųsi – demokratiją ar galimybę susitvarkyti dantis? Manau, kad sutvarkyti dantys nemenkai daliai atrodytų gerokai patraukliau. Skamba paradoksaliai ir net absurdiškai, tačiau, kaip sakoma, gyvenimiškai.
Tad kur Lietuvoje auga demokratijos vaisiai? Galimybė jų paskabyti atsiras ateinantį vasarį, kai vyks rinkimai į savivaldą. Tiesą sakant, tai gal ne vaisių skabymas, bet tik
demokratijos vaismedžių sodinimas. O ką jie užmegs, pradės aiškėti, tikėkimės, jau ateinančią vasarą, kai į savivaldą išrinkti politikai jau bus atlikę bent dalį rinkėjams pažadėtų darbų.
Sprendžiant pagal jau minėtos apklausos rezultatus, žmonės mieliau rinktųsi ne demokratinę savivaldą, bet tvirtą feodalo ranką, kuri turėtų galių aprūpinti darbu, suteikti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas. Galbūt tai vergiškos viltys?
Įdomu tai, kad demokratinio valdymo sistema labai nesižavi ne tik įvairių jungų sąlygomis šimtmečius gyvenę lietuviai, bet ir demokratijos keliu gerokai toliau pažengę ispanai. Apklausa rodo, kad daugiau šios šalies gyventojų rinktųsi stiprią ekonominę padėtį, nei gerą demokratinio valdymo sistemą. Diktatūros ragavę ispanai, regis, nėra labai entuziastingi demokratijos garbintojaiŠnairavimas į demokratiją, be abejonės, liudija apie labai rimtas socialines ligas – nepasitikėjimą savo jėgomis ir norą saugiai gyventi „tvirtų pečių“ šešėlyje. Į klausimą, ar valdžia turėtų užtikrinti, kad būtų patenkinti visuomenės poreikiai, ar kiekvienas žmogus pats turi rūpintis savimi, pirmąjį variantą rinkosi net 79 proc. lietuvių. Tokio pasikliovimo valdžios malone niekur daugiau Europoje nėra. Įdomu tai, kad tikėjimas savo jėgomis per bemaž du
dešimtmečius sumažėjo per pusę: 1991 metais apie 40 proc. lietuvių teigė, kad žmonės individualiai turėtų siekti savo tikslų.
Šiuo atžvilgiu lietuviai labai panašūs į prancūzus (73 proc. mano, kad valdžia turi patenkinti visuomenės poreikius), bulgarus (72 proc.), lenkus (71 proc.). Labiausiai savarankiški šioje apklausoje pasirodė čekai ir amerikiečiai. Apklausa atskleidė kai kurias priežastis, smukdančias demokratijos reputaciją. Bene didžiausią nepasitenkinimą demokratine sistema kelia valdžios nesugebėjimas priimti reikiamų sprendimų – taip mano 62 proc. demokratija nepatenkintų respondentų. Ši pozicija
lyg ir paaiškintų, kodėl Lietuvoje toks didelis atotrūkis tarp pasitikėjimo parlamentu, Vyriausybe ir prezidento institucija.
Analitikai pastebi, kad daugiapartinė demokratija ir Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta mišri rinkimų sistema į valdžią leidžia patekti penkių – aštuonių aktyvesnių partijų atstovams ir maždaug tuzinui pavienių politikų. Toks politinių jėgų išsibarstymas po kiekvienų rinkimų užprogramuoja galimybę ieškoti galimų partnerių, su kuriais būtų paranku dalytis valdžios postus ir derinti politines programas. Koalicijų lipdymas tampa esminiu tikslu, išeikvojančiu daug energijos ir ištirpdančiu rinkėjams vilioti skirtus pažadus. Lietuvoje jau seniai įprasta, kad po rinkimų aktyviausiai svarstomi klausimai, susiję ne su tuo, kaip bus vykdomos žmonių gyvenimo kokybę galinčios pagerinti reformos, o su tuo, kas gaus kurį postą.
Net ir suformavus Vyriausybę nuolatinis koalicijos lipdymas ir kompromisai neleidžia susitelkti ir spręsti esminių problemų. Politiniame turguje svarbesnis tampa pats procesas – stiprinti ar bent jau išlaikyti valdžią. Derybų ir kovos įkarštyje pamirštama ilgalaikė politinė reputacija, propaguotos vertybės ir prasideda skrupulų neturinčios ir demokratiją menkinančios derybos. Pavyzdžiui, dėl trijų balsų Seime galima suteikti išimtines privilegijas įtakingiems ūkininkams, nemažinti tiesioginių
subsidijų žemdirbiams ir pan.Toks vertybinių pozicijų praradimas sukelia daug nusivylimo po rinkimų. Analitikai pastebi, kad Lietuvoje partijos vis prasčiau valdžioje atstovauja už jas balsavusiems rinkėjams. Rinkėjai padaro savo išvadas. Viena iš tokių išvadų yra ta, kad demokratija jiems ima atrodyti, kaip katė maiše. Ir neteisinga dėl tokio ydingo požiūro būtų apkaltinti rinkėjus Lietuvoje, kurie kaip ir rusai ar ukrainiečiai, mieliau rinktųsi ekonominę gerovę (78 proc.) nei demokratinę santvarką (17 proc.).