Kokie galėtų būti Raseinių miesto vartai

Jonas Brigys,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio
viešosios bibliotekos bibliotekininkas
Šiais metais Raseiniai skiria ypač daug dėmesio įvaizdžiui formuoti – pavasarį sukurtas rajono prekės ženklas, o dabar paskelbtas miesto vartų idėjos konkursas. Norime pasidalyti keletu minčių, kurios, tikimės, padės apsispręsti būsimiems projektuotojams. [1]Raseinių miestas niekada neturėjo tikros sienos, todėl ir tokių istorinių vartų, kokiais didžiuojasi Vilnius (visiems žinomi Aušros Vartai), neturi. Iki šiol įvažiavimus (bent kai kuriuos) į Raseinius ženklino skydai su miesto herbu. Akivaizdu, kad jie moraliai ir fiziškai paseno, todėl sveikintini ketinimai šiuos riboženklius pakeisti. Aišku, kad miesto vartai turi būti patrauklūs, šiuolaikinio dizaino, tačiau kuriant tokius objektus nereikėtų pamiršti miesto praeities, jo vietos Žemaitijos ir Lietuvos istorijoje.
Manome, kad svarstant naujų miesto vartų koncepciją reikia atkreipti dėmesį į Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos leidžiamo žurnalo „Rasupis“ šiemetiniame numeryje (p. 14) dr. Tomo Petreikio straipsnyje „Raseiniai – senosios Žemaitijos sostinė“ išsakytą padrąsinimą: „LDK ir Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiai yra pagrindiniai istorinės atminties resursai, kuriais išmoningai naudojantis galima sukurti įtikinamą savosios sostinės interpretaciją. Viskas pasiekiama turint aiškų istorinės atminties dalybų planą ir apgalvotą komunikacijos strategiją. Nesvarbu, kad konkurentai nesutiks, garsiai prieštaraus ar menkins pastangas, bet visos šiuolaikinės sostinės yra emocinės. Tad reikėtų mažiau žvalgytis į kaimynus ir imtis kurti Senosios Žemaitijos sostinės komunikacijos strategiją.“
Kuriant naujuosius miesto vartus pirmiausia kyla pagunda ir toliau naudoti miesto herbą. Vis tik svarstant variantus siūlytume naudoti ne heraldinę lūšį, o iš gilesnės praeities ateinantį miesto ir krašto istorijos savitumą ir išskirtinumą pabrėžiantį karūnos vaizdinį – šiuo atveju heraldinę kunigaikščio kepurę (pvz., dabar naudojama didžiajame Žemaitijos herbe). Kunigaikščio kepurė taip pat panaudota Šiaulių mieto herbe, Valdovų rūmų muziejaus atributikoje. Bet to nereikėtų bijoti – kuriamas ne griežtai sunormintas herbas, o tam tikra prasme dar vienas miesto prekės ženklas, kuriame gali būti ir universalūs, žymiai platesnei žmonių grupei (užsieniečiams taip pat) suprantami ir tam tikras asociacijas keliantys ženklai. Raseiniai visada buvo istorinės Žemaitijos dalis ir pagrįstai gali pretenduoti į jos istorinį paveldą.
Lūšis ženklina tik vieną, nors ir labai reikšmingą, Raseinių istorijos etapą (susijusį su paskutiniu LDK egzistavimo periodu), o XVI a. antrojoje pusėje miestui tapus faktine Žemaičių seniūnijos, kuriai prigijo kunigaikštystės pavadinimas, sostine buvo padėtas jo kelių šimtmečių augimo pamatinis akmuo. Beje, anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, Žemaitija kunigaikštyste vadinta nuo XV a. penktojo dešimtmečio pradžios, jos kunigaikščiu (ne seniūnu!) titulavosi Lietuvos didysis kunigaikštis. Istorinė smulkmena – paskutinis save Žemaitijos kunigaikščiu titulavęs buvo Rusijos imperatorius Nikolajus II.
Dar kartą norime pabrėžti, kad XVI a. II pusėje Raseiniai tapo ir keliems šimtmečiams liko ne gana sunkiai apibrėžiamo regiono – etnografinės Žemaitijos (jos sostine gali vadintis dabartiniai Telšiai), o to meto žmonėms aiškiai suvokiamas ribas turinčio politinio darinio administraciniu centru. Sostinės statusas ilgus metus reikšmingai lėmė miesto ir krašto gyvenimą, kūrė vietos išskirtinumą ir žmonių tapatybę, todėl kuriant miesto įvaizdį to pamiršti ar atsisakyti nereikėtų. Be to, Raseiniai nuo XV a. buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, vėliau vadintas karališkuoju dvaru, mieste stovėjo tokį pavadinimą turėję pastatai. Manome, kad vartuose pavaizduota kunigaikščio kepurė šalia miesto pavadinimo būtų lakoniškas, intriguojantis, istoriškai pagrįstas, pabrėžiantis Raseinių išskirtinumą ir neprieštaraujantis dabar kuriamoms ambicingoms krašto vystymo vizijoms elementas.
Kuriant miesto įvaizdį (o miesto vartai tikrai bus reikšminga jo dalis) galima pasižvalgyti ir po dar gilesnę praeitį. Krašto ir miesto istorijos ištakas galėtų priminti užrašas Anno Domini 1253 (sutrumpintai A.D. 1253) – tai ne tik Raseinių, bet ir dar dviejų seniausių krašto gyvenviečių – Ariogalos ir Betygalos – pirmojo paminėjimo metai, savo reikšme išsiskiriantys Lietuvos istorijoje, primenantys pirmąjį ir vienintelį karalių Mindaugą, ypač reikšmingą Lietuvos valstybingumo etapą. Data pabrėžia viso krašto istorijos gilumą ir turtingumą, Raseinių – šio krašto istorinio centro reikšmę. Beje, data galėtų būti naudojama ir su anksčiau aptarta kunigaikščio karūna.
Norėtųsi, kad naujieji miesto vartai taptų ne tik dar vienu patraukliu architektūriniu akcentu, bet ir turėtų įtakos pačių miestiečių savivokai ir tapatybės formavimuisi, skatintų pasididžiavimą savo miestu.