Koks Raseinių parko statusas?

Viktoras VITKUS

Pasak  L. Januškevičiaus, parkų kūrimosi meno istorinis vystimasis yra tampriai susijęs su apskritai visos dekoratyvinės sodininkystės ir jos tradicijų istorine raida.

1981-05-01 Florencijos chartija paskelbė parkų identifikavimo nuostatas. Pažvelkime, kokius kriterijus atitiktų Raseinių parkas.

Architektūros kompozicija:

Kadangi pirmieji želdynai, turintys komponavimo ašį ir tam tikrą takų sistemą, pradžioje buvo apie cerkvę (anksčiau pijorų vienuolyną), reikėtų pradėti nuo šios vietos.

Kiek aiškesnį vaizdą suteikia 1840 m. naujos mūrinės cerkvės aplinkos sutvarkymo schema. Kas jos autorius, konkrečiai pasakyti sunku, bet nėra abejonių, kad ji suderinta su Kauno gubernijos architektu Edmundu fon Mikvicu. Būtent čia matosi geometrinis stilius. Pasak lenkų istorinių parkų tyrinėtojo Janušo Bogdanovskio, geometriškumas jungia savyje reguliarumą ir simetrijos siekimą ašinėje kompozicijoje. Būtent tokios šios dabartinio parko dalies savybės (ji net labiau išplito) buvo išlikusios iki 1935 metų, o gal ir vėliau.

Nuo aukštutinės terasos atsivėrė apžvalga į atskiras medžių grupes bei vykusiai įsiliejusį į bendrą panoramą buvusį tvenkinį parko centre. Vadovaujantis geometrinio stiliaus nuostatomis, lapuočiais buvo atitverta cerkvės sklypo teritorija.

Kompozicijos autorystė, originalumas Abejotina, kad vienas parko užuomazgos autorių buvo E.Mikvicas. Sakyti, kad autorystė priklauso A. Taurui, taip pat nėra tikslu. Būtent jis iš esmės pertvarkė parką griaudamas geometriškumą ir suteikdamas objektui laisvąjį, peizažinį stilių. Pradedant  nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio parkas ne kartą kosmetiškai buvo tvarkomas be jokios aiškios vizijos.

Tokie tvarkymo darbų sprendimai buvo  priimami savivaldybės bei atskirų valdininkų, norinčių įsiamžinti Raseinių istorijoje. Kalbėti apie konkrečią autorystę nebuvo prasmės. Žinoma, sąvokos originalumas ir gražinimas nieko bendro neturėjo. Reikia pastebėti, kad dažnai menamą parko originalumą draskė įvairūs gyventojų pageidavimai vienoje ar kitoje vietoje rengti kokius nors pramoginius objektus, o vėliau juos griauti ir rengti kitus ir kitur. Žmogaus veikla, kartais itin diletantiška, atliko savo darbą, nustumdama pirmaeilę želdinių, tvenkinio priežiūrą. Parko teritorijos savitumą darkė ir du sovietmečiu statyti objektai: viename gale viešasis tualetas (dabar ginklų parduotuvė), kitame – Kultūros centras su agresyvoka infrastruktūra. Pirmasis objektas greičiau buvo skirtas ne parko, bet  turgaus lankytojams. Antrasis objektas galbūt turėjo išaugti netoli tos vietos (prie autobusų stoties), kur jau kelinti metai smaukosi didysis Lietuvos prekybos ryklys.

Istoriškumas:

Apie parko kilmę, raidos etapus, jų bruožus daug rašė kaštotyrininkas Jonas Brigys. Parko svarba miestelėnų gyvenime neabejotina. Šią poilsio zoną būtina jiems pateikti kiek įmanoma mažiau sudarkytą. Nėra tikslo plotus tuščiai prifarširuoti įvairiais įrenginiais. Pagrindinė parko funkcija – žmogaus betarpiškas bendravimas su gamta be urbanistinės invazijos.

Parko tikrumas:

Autentiškumo dvasios išlaikymas – tai viena pagrindinių projektuotojų užduočių. Sprendžiant iš pateiktos dabartinės parko atgaivinimo projekto vizualizacijos, žodis „atgaivinimas“ tampa sunkiai suprantamas. Ką gaivinsime?  Ar geometrinio stiliaus užuomazgas, ar 1965 m. A. Tauro laisvąjį peizažinį stilių (reikia pastebėti, kad konkursui buvo pateikti ir pastarojo stiliaus gaivinimo projektai)? Norėtųsi išgirsti vieno ar kito sprendimo argumentus.

Augalijos savybės:   .

Medžių brandumas ir formos, augalijos asortimento gausinimas – tai ne vien parkotvarkininkų rūpestis. Daug senų medžių apleido parką, likę tik jų buvimo vietų ženklai – kelmai. Štai čia ir reikia prisiminti taip dažnai eksploatuojamą žodį – gaivinimas. Atstatyti vieną ar kitą beišeinančią rūšį, aišku, reikia planingai, nekaišiojant sodinukų į tuščias vietas. Tačiau tai žino visi, galbūt išskyrūs komunalininkus. Tikimasi, kad valdininkai girdėjo žodį „monitoringas“, bet kažin ar taiko jį parkui. Tuo tarpu želdinių stebėsena bei jų priežiūra privalo būti nuolatinė. Čia galėtumėme pasinaudoti Plungės Oginskių dvaro parko priežiūros specialistų patirtimi. Deja, dabar turime medžių amputavimo gatvėse ir visiško naikinimo kapinėse įdirbį.

Parko meniškumas:

Šioje vietoje reikėtų tiesiog tylėti. Tokią beskonybę, tokią eklektiką  kitur sunku rasti. Kalbėti apie kūrėjų skonį tiesiog neverta. Galbūt reikėtų tik pažymėti, kad šie riogsantys sugriuvę žaidimų įtaisai, statyti prie mero X, aplūžę ir surūdiję įrenginiai riedlentininkams – prie mero Y ir t.t. Medžiagiškumas, spalvų, faktūrų įvairumas rėžia akis. Svarbiausiai, kad jie nefunkcionalūs, raseiniškių nemėgstami. Kiek suprantu, iš realizuojamos parko projekto vizijos sulauksime ir stambių gelžbetoninių ženklų – dekoratyvinių elementų, drėbtų kokiame nors cechelyje.

P.S. 1976 metais gamtos paminklų sąraše parkui suteiktas saugotino objekto statusas. Žinoma, dar būtų galima tęsti istorinių parkų vertinimo kriterijų sąrašą, tačiau ir taip tampa aišku, kad į šią parkų kategoriją jis nepretenduoja. Čia jau nuo seno 44 pozicijoje Biliūnų dvaro parkas, o 103 pozicijoje Skaraitiškės dvaro parkas (galbūt dabar ir jos smuko).  Kažin ar Raseinių miesto parkas po „gaivinimo“ išsaugos turėtąjį statusą?