Koks tas keistas žmogus

V.S.

Koks tas keistas žmogus,
Išdidus, neramus,
Kaip vabalas žemėj ropoja.
Siekiai jo dideli,
Ar visuomet tikri -
Juk žmogus – tik keistas svajoklis.

Kartais skleidžia sparnus,
Ir pakyla žmogus,
Į aukštumas žemės gimtosios.
Saugo žemės turtus,
Stato miestus didžius,
Mokslui širdį ir protą aukoja.

Kartais žmogui sparnus
Kažkas trukdo ištiest,
Ir nukrinta į purvą jis veidu.
Braido liūno takais,
Alkoholio kerais,
Savo protą jis nuolat sukausto.

Jam nereikia šviesos,
Plauko jis kvaišaluos,
Pyktis jo sieloje šviečias.
Jam nereikia draugų,
Ir svajonių plačių -
Savo ateitį adatoj mato.

Koks tas keistas žmogus -
Išdidus, neramus,
Kaip koks vabalas žemėj ropoja.
Siekiai jo dideli,
Ar visuomet tikri -
Žmogus tik keistas svajoklis.