Kovas – žmonių draugas ar priešas?

Kovo 4 d. minima kaip Kovarnių arba Kovų diena. Tikima, kad būtent šiomis dienomis į Lietuvą iš žiemaviečių sugrįžta kovai, taip primindami apie atėjusį pavasarį. Kovai iš tikrųjų pavasarį parskrenda netgi anksčiau nei pavasario pranašu vadinamas vieversys, miestuose nemažai paukščių pasilieka ir žiemai. O apie pavasarį atskridusius kovus galima spręsti, kai vienu metu danguje pasirodo traukiančių kovų būriai. Jie nusileidžia mūsų laukuose, netrukus pasirodo ir nuolatinėse perėjimo vietose – kolonijose. Šiais metais Lietuvos ornitologų draugijos stebėtojai kovus prie lizdų pastebėjo jau sausio pabaigoje.
Jau nuo seno kovas laikomas žmogaus palydovu, įsikurdavo miestuose ir mažesniuose miesteliuose, dvarų sodybose, pilių satelitinėse gyvenvietėse. Kovai ir dabar mėgsta žmonių kaimynystę, tad juos galima pastebėti aukštuose medžiuose perint kolonijomis, rečiau pavieniuose lizduose. Lietuvoje didžiausiose kolonijose suskaičiuojama net per 1 000 užimtų lizdų. Deja, suskaičiuoti didelėms kolonijoms, kuriose kuriasi daugiau kaip 500 paukščių, turbūt užtektų ir vienos rankos pirštų.

Kovai dažnai maišomi su varnomis

Daugelis miesto žmonių tikrai yra matę šalia gyvenančius varninius paukščius. Visi jie dažnai vadinami bendriniu pavadinimu, t. y. varnomis, o juodos spalvos paukščiai – juodvarniais. Į šią plačią sąvoką patenka ne tik kovai, bet ir krankliai, kuosos ar užklystančios juodosios varnos.

Kovas yra panašaus dydžio kaip pilkoji varna, tad nenuostabu, kad mažiau paukščiais besidomintis žmogus gali maišyti šias rūšis. Kovų apdaras yra vienodai juodas su nesunkiai pastebimu violetiniu metališku blizgesiu. Suaugusių paukščių snapas yra pilkas su matoma balsva dėme. Patinas nuo patelės savo išvaizda nesiskiria.
„Kovai yra artimi migrantai. Perimvietėse pasirodo vos tik pavasarį atšilus orams, dažnai jau vasario pabaigoje pradeda tvarkyti senus lizdus. Kovas tapo ir įprastu žiemojančiu paukščiu, tačiau šaltuoju metu mūsų krašte pasilieka tik didžiuosiuose miestuose arba prie sąvartynų. Tačiau manoma, kad tai iš šiauresnių kraštų atskridę paukščiai. Dažnai peri kolonijose, kuriose kuriasi daugelį metų. Kolonijos gali sudaryti iki
1 000 lizdų, pirmuosius kiaušinius deda balandžio mėn. Peri tik patelė, patinas atneša jai maisto. Dėtyje dažniausiai būna apie 4–5 kiaušiniai. Išsiritę jaunikliai lizdus palieka maždaug po mėnesio“, – pastebi Liutauras Raudonikis, Lietuvos ornitologų draugijos vadovas.
Kovai mėgsta žmonių kaimynystę, tad juos galima pastebėti aukštuose medžiuose perint kolonijomis, rečiau pavieniuose lizduose. Dažniausiai minta vabzdžiais ir jų lervomis, grūdais, uogomis, kartais – peliniais graužikais, sulesa paukščių jauniklius lizduose.

Kovai – sparčiai nykstanti rūšis

Nors kovas beveik visuomet glaudžiasi šalia žmogaus, rasdamas prieglobstį miestuose ar sodybose, tačiau dėl keliamo triukšmo ir paukščių veisimosi vietoje teršiamos aplinkos kovai dažnai skelbiami nepageidaujamais žmogaus kaimynais. Šiuo atveju kyla klausimas – ar esame pakankamai tolerantiški greta mūsų gyvenantiems gyvūnams? Dažnai tenka spręsti šią dilemą, nes šis paukštis visuomet buvo žmogaus palydovas, kurdavosi greta jo, ne tik perėdavo jo kaimynystėje, bet ir maitinosi žmonių dirbamuose laukuose, daržuose, nekonkuruodamas su juo, o vykdydamas jam skirtą misiją – palaikydamas gamtos pusiausvyrą. Juk būtent kovai yra viena iš nedaugelio rūšių, galinti reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą (o šie nemažai žmogui bėdų pridaro), taip pat sulesa nemažai daržininkų nemėgstamų kurklių, pelinių graužikų, kitų žemės ūkio kenkėjų.
Per ilgus evoliucijos metus kovai sugebėjo išvengti ženklių natūralių priešų – kiaunių, giminaičių pilkųjų varnų ir kt. poveikio. Tam padeda kolonijinis gyvenimo būdas. Deja, paskutiniais dešimt­mečiais kovai įgijo naują priešą – žmogų, sumaniusį juos išprašyti iš savo gyvenamosios aplinkos. Siekiant šių tikslų neretai kovai būdavo šaudomi net veisimosi kolonijose arba buvo išmetami jų lizdai su jaunikliais ar dėtimis. Šiuos naikinimo būdus pristabdė Europos Sąjungos teisiniai reikalavimai, draudžiantys bet kokį paukščių ar jų lizdų naikinimą veisimosi metu. Be to, pastebima, kad Vakarų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, dėl intensyvaus pesticidų naudojimo žemės ūkyje kovai užaugina mažiau palikuonių ir ši paukščių rūšis sparčiai nyksta. Cheminės medžiagos, patekusios į kovų organizmą (to jie negali išvengti, nes maitinasi žemės ūkio naudmenose), neretai yra ir suaugusių paukščių mirties priežastis. Taip kovai, naikindami žemės ūkio kenkėjus, patys tampa pasmerkti. Taip pat paukščiai yra nepageidaujami ir miesto teritorijose – vyksta perinčių kovų persekiojimas, tiksliau, jų kolonijų naikinimas išardant lizdus, baidant perinčius paukščius. Statistika yra negailestinga – per 30 metų (1986–2016 m.) šios rūšies sumažėjo daugiau nei 50 proc. Liūdna statistika rodo, kad nesiimant papildomų apsaugos priemonių kovų populiacijai Lietuvoje artimiausiais metais gali kilti išnykimo grėsmė.

Justina Kuliešė,
Lietuvos ornitologų draugija