Kraštotyrinę erdvę pildo visuomeniniai ir privatūs muziejai

Viktoras VITKUS

Kultūrinio turizmo mėgėjai vis daugiau turi galimybių susipažinti su įdomiais eksponatais ne tik Raseinių krašto istorijos muziejuje. Šiai dienai tokias ekspozicijas turi nemažai bendruomenių, mokymo įstaigų bei privačių asmenų. Savo nuomonę apie kraštotyros muziejų renesansą prašėme išsakyti Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorės Birutės Kulpinskaitės.
– 2010 metais, gal kiek ir anksčiau, ženkliai išaugo įvairių nevalstybinių muziejų skaičius. Juos steigia kaimų bendruomenės. Ar yra koks dalykinis kontaktas tarp jų ir Raseinių krašto istorijos muziejaus?
– Nevalstybinių muziejų skaičiaus gausėjimas, ypač kaimų bendruomenėse, yra sveikintinas. Žmonės, turėdami jiems brangių asmeninių daiktų – dokumentų, fotografijų, buities rakandų, etnografinių daiktų – suneša į bendruomenės sales tuo parodydami, kuo turtingas jų kraštas. Kokie kontaktai tarp atskirų bendruomenių muziejų, mes nežinome, Raseinių krašto istorijos muziejaus darbuotojai kūrime beveik nedalyvauja, tik kviečiami į muziejėlio atidarymą.
– Daug pagrindinių mokyklų taip pat turėjo savo muziejėlius. Joms užsidarius eksponatai išsisklaidė. Ar žinoma, kur jie pateko?
– Ne visos pagrindinės mokyklos turėjo muziejus. Jie paprastai buvo vieno ar kelių mokytojų asmeninės iniciatyvos vaisius. Uždarius pagrindines mokyklas, į Raseinių muziejų nukeliavo tik kelių muziejėlių atskiri eksponatai.
– Reikia pripažinti, kad tokie muziejai nėra atviri plačiajai visuomenei. Tuo tarpu ten yra gana retų eksponatų (gyventojų prisiminimų užrašai, iškilių to krašto žmonių laiškai ir pan.).
Kaip rajono gyventojai ir turistai gali su jais susipažinti?
– Teigti, kad mokyklų muziejai nėra atviri visuomenei, negalima. Į juos galima patekti užėjus į mokyklą ir paprašius parodyti muziejų. Manau, kiekvienos mokyklos mokytojai, tvarkantys muziejų, mielai įsileidžia lankytojus ir neprieštarauja, kai norima susipažinti su juose saugoma medžiaga. Be to, didelė visuomenės dalis yra mokyklų mokiniai, jų tėvai ir mokytojai. Mokyklų muziejų veiklą analizuoja ir kuruoja Raseinių rajono Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyrius ( vyriausioji specialistė Danutė Vizbarienė).
– Tenka abejoti, kad tokie muziejai turi elementarų eksponatų inventorizavimą ir apskaitą. Ar jiems reikalinga ir būtina metodinė parama?
– Mokyklų muziejuose yra eksponatų inventorizavimo knygos, esame surengę seminarą ir suteikę informaciją, kaip saugoti ir apskaityti eksponatus.
– Kuriasi ir privatūs muziejai, kurių veikla taip pat mėgėjiška, vadovaujamasi tik entuziazmu. Štai į Tamulevičių technikos muziejų galima patekti tik iš anksto susitarus su šeimininkais, pavieniams svečiams tai nėra patogu.

Ką Jūs manote apie tai?
– Privačiuose muziejuose lankytojai patenka susitarę iš anksto, manau, kad tai jų privatus reikalas – skelbti ar ne, kada laukiami lankytojai.
– Atrodo, reikia sveikinti demokratišką procesą, kuomet kiekviena kaimų bendrija turės savo muziejų. Bet ar tai ne prielaida eksponatų koncentracijos vienoje vietoje, t.y. Raseinių krašto istorijos muziejuje, praradimui? .
– Bendruomeninių muziejų eksponatų pagrindą sudaro tos bendruomenės žmonių išsaugoti daiktai.Jie labai branginami (nes jų nėra daug), o Raseinių muziejus nesiekia, kad visi eksponatai patektų tik į Raseinių krašto istorijos muziejų. Jeigu  jie saugomi ir eksponuojami
lokaliai – savo kaime – tai taip pat pagarba savo krašto istorijai ir tikimybė, kad išliks istorijos liudininkais.
Dėkoju už pokalbį.