Kur jis – mitologinis Molavėnų akmuo?

Vytautas BUTKUS

Į Molavėnus išsiruošėme sulaukę ,,Alio, Raseinių“ skaitytojos skambučio. Raseiniškė skundėsi, kad nuvykusi į neseniai sutvarkytą Molavėnų piliakalnių kompleksą apžiūrėti lankytinų vietų ir žemėlapyje pažymėto mitologinio akmens, suprato, kad tai padaryti nėra taip jau lengva. Gali tekti ,,paragauti“ elektros srovės ir įveikti kitas kliūtis. O svarbiausia, be vietos gyventojų pagalbos gana sudėtinga atrasti garsųjį akmenį.
Iš tiesų – atvykę į nurodytą vietą, atsidūrėme akligatvyje. Galvoje sukosi viena mintis –  žinok dabar, žmogau, į kuriuos krūmus lįsti. Gerai, kad prie sodybos sutiktas
vietos gyventojas Petravičius sutiko mus palydėti iki išsvajotojo kelionės tikslo. Pirmiausia nugalėjome elektrinio piemens užtvarą, po to slidų skardį, dilgėlynus ir krūmus. Galiausiai išvydome apsamanojusį akmenį, jaukiai įsitaisiusį upelyje, iki kurio veda jau remonto reikalaujantis, kažkada gražus buvęs, lieptelis. Akmuo – įspūdingo dydžio ir formos, todėl nenuostabu, kad jį pamatyti nori daugelis žmonių.
Grįžę prie automobilio, pakelės žolėse radome Molavėnų piliakalnių lankytinų vietų stendą, kurį atrėmėme į stulpą. Mums jau besiruošiant išvykti, nuo namo laiptų
pamojo ir užeiti pakvietė vietinė gyventoja, sodybos savininkė Bronislava Petravičienė.
Štai ką ji pasakojo apie Skirtinio akmens priežiūrą: „Seniai čia kariauju. Akmens apžiūrėti atvažiuoja daug žmonių iš mūsų rajono ir iš kitų miestų. Lankėsi pats Kultūros ministras Prudnikovas, studentai istorikai. Ir visi atvykę klaidžioja, nežino, į kurią pusę eiti. Kada pastebime atvykusius, palydime iki akmens, o jei ne – žmonės išvažiuoja atgal. Kuomet turėjau daugiau sveikatos, tai tas varnalėšas ir žoles iškapodavau, žento paprašiau, kad prisuktų bent laikiną rodyklę. Bet laikina ir buvo laikina. Žinau, kad prieš šešerius metus buvo skirti pinigai ir prie akmens buvo padarytas lieptelis (šiuo metu reikalaujantis remonto), bet takelio iki akmens taip ir nesutvarkė. Kreipiausi į rajono Savivaldybės atsakingus asmenis, bet bendros kalbos nesuradome.
Kai atvažiuoja žmonės, išjungiame elektrinį piemenį, palydime iki istorinio akmens. Taip ir gyvename“.
Grįžęs į Raseinius, keletą klausimų uždaviau rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiajai specialistei Gražinai Pečkaitienei,
kuravusiai Molavėnų piliakalnių tvarkymo darbus.
- Kodėl žmonės, norėdami aplankyti Skirtinį – mitologinį Molavėnų akmenį – priversti klaidžioti?
- Akmuo yra privačioje žemėje ir į tvarkomų objektų projektą nepateko. Nepateko todėl, kad objektai, esantys privačioje žemėje, nebuvo finansuojami. O nutiesti kelius, panaudojant savivaldybės lėšas, fiziškai nebuvo įmanoma. Tai bus daroma ateityje.
- Ar negalima įrengti nors paprastą rodyklę, kad žmonės neklaidžiotų?
- Buvo rodyklė, Petravičiaus paliktas kelias, nusodintas berželiais; šitaip galima nueiti iki akmens, bet dabar jau viską reikia atnaujinti. Šiais metais nepavyks, bet kitą pavasarį – taip.
- Dėl ko kildavo konfliktai su vietine gyventoja B. Petravičiene?
- Nei mes pykomės, nei mes bučia-vomės. Priežastis ta, kad takas prieiti prie akmens buvo paliktas tarp dviejų B. Petravičienės žemės sklypų, o jie paėmė ir viską suarė.
Po to draugų paraginti padarė taką, nes kaip sako Petravičiai, čia būtų gerai įkurti kaimo turizmo sodybą ir tuomet būtų galima prekiauti pienu, medumi ir kt. Kuomet paskutinį kartą buvome nuvažiavę, taką radome užtvertą elektriniu piemeniu ir su svečiais iš Vilniaus prie akmens nepriėjome. Taip elgtis neleistina ir savininkas taip negali daryti. Jeigu objektas yra privačioje žemėje, priėjimas prie jo numatytas pagal įstatymą.
- Ar sutinkate, kad šią problemą reikia spręsti bent minimaliai?
- Galvojame spręsti kitais metais.
Petravičius pateikė preliminarius pasiūlymus sutvarkyti aplinką, įkurti kaimo turizmo sodybą, bet jie norėtų, kad kažkas visa tai padarytų. Privačios žemės tvarkymui
savivaldybė lėšų skirti negali.
- Ar pažadate pagaminti rodyklę, kad žmonės bent žinotų, į kurią pusę eiti?
- Rodyklės buvo pagamintos ir pastatytos. Netgi patys Petravičiai vieną paprastą rodyklę buvo padarę, o kad šiandien jų nėra, tai žmonės kalti. Buvo rodyklės Kejėnuose, kitame piliakalnyje, bet jas tiesiog pavagia.
- Ar galime tikėtis, kad ateityje objektas bus sutvarkytas?
- Tikrai taip.
- Ar negalvojate apie tokį variantą, kad takelis iki objekto būtų valstybės žemėje?
- Galimas variantas, kad takelis eitų upelio apsaugine zona. Keli metrai šalia upelio yra valstybės žemė. Bet tai būtų labai ilgas kelias ir jo sutvarkymas atsieitų labai brangiai.
- Girdėjome, kad norvegai žada atvažiuoti apžiūrėti Molavėnų piliakalnių, kaip jiems parodysite Skirtinio mitologinį akmenį?
- Mes jiems nerodysime, nes akmuo į Molavėnuose numatytų atlikti ir atliktų darbų sąrašą neįtrauktas. Na, o jeigu jie domėsis šiuo objektu, žemės savininkai nušienaus taką, nuims elektrinį piemenį ir parodysime, nes pagal įstatymą, jie privalo leisti prieiti prie objekto. Kadangi savivaldybė nefinansuoja darbų privačioje valdoje, žemės savininkai pyksta, dėl to ir įvyko nesusišnekėjimas. O kad nėra priėjimo prie akmens valdiška žeme –  tai žemėtvarkininkų klaida.
Kauno apskrities Raseinių rajono žemėtvarkos sk. vedėjui Jurgiui Plieskiui taip pat pateikėme klausimą.
- Kodėl ūkininkams matuojant žemės plotus, nebuvo numatytas patogus priėjimas prie istorinio ir lankomo objekto valstybei priklausiančia žeme?
- Mūsų tarnyba atlieka žemės matavimo darbus ir neužsiima istoriniais objektais. Tą darbą turėjo ir turi padaryti rajono savivaldybėje esantis skyrius, kuruojantis krašto paveldo objektų priežiūrą. Šiuo atveju, sutvarkant priėjimą prie mitologinio akmens, projekto autorius turi pateikti nuorodą mūsų tarnybai, o mes tada matuojame žemės sklypus savininkams taip, kad takas prie lankytinų istorinių objektų eitų valstybei priklausančia žeme.Baigdamas norėčiau paguosti mūsų skaitytoją, kad pažadas, jog kitais metais minėta problema bus sprendžiama, gautas. Tik truputį apmaudu, kad mes, lietuviai, ir susimatom, ir susikalbam. Tik žmoniškai susitarti geranoriškumo kartais pritrūksta.