Kur slypi genialumo šaknys, arba Paserbenčio kaimo vaikai

Siųsti Versija spausdinimui

Ieškodami šviesos, siekdami mokslo, kultūros plotmės du broliai Marcelijus Teodoras ir Algirdas Martinaičiai išėjo Jurbarko vieškeliu, – taip mintijau stovėdama prie koplytstulpio ir paminklinio akmens, tvirtai atsistojusių (ne)išnykusio Paserbenčio kaimo žemėje. Prisiminiau M. Martinaičio žodžius iš eilėraščio: „Kirsiu miške medį, / Išsidrošiu sau tėvą, / atsupsiu kvėpavimą / koplytėlėj šventieji / išgiedos jam Izidoriaus vardą – / ir taip išauginsiu jį / iš mažo medinio Izidoriaus.“ O mintis nemari, paleisk ją ir ji nuskris ten, kur ir reikia, pasieks tą, kurio reikia, ir įsikūnys kaip paliepta. Taip ir nutiko…
Bendraminčių būrelis dar 2020 metais ėmė sukti galvas, kaip įamžinti ir pažymėti garbingų Raseinių krašto kultūros veikėjų M. ir A. Martinaičių gimtinės vietą ir taip atsidėkoti už jų skleidžiamą šviesą garse ir garsą žodyje… Tokios pat mintys sklandė ir tarp Prigimtinės kultūros instituto, Lietuvių kultūros ir tautosakos instituto darbuotojų, literatūrologų, profesorės Viktorijos Daujotytės ir kitų kultūros žmonių.
Raseiniškiai nusprendė – reikia daryti… Lėšų nėra, bet reikia… Koplytstulpio idėją ir maketą nedelsdamas sukūrė tautodailininkas Ričardas Ramanauskas, ąžuolą koplytstulpiui padovanojo (tiesą pasakius, ąžuolas laukė, kas jame įsikūnys) ūkininkai Danguolė ir Rimantas Galbuogiai.
Kurdamas koplytstulpį R. Ramanauskas ieškojo įkvėpimo Martinaičių šeimos istorijoje. Koplytstulpio nišoje vaizduojamas šv. Izidorius (aliuzija į brolių tėvą Izidorių), jis pagal tradiciją vaizduojamas kaimiečio rūbais kaip sėjėjas, o greta jo eina arba dviem jaučiais už jį aria angelas. Šį siužetą matome kryždirbio iškaltame bareljefe žemiau šv. Izidoriaus skulptūros. Viename koplytstulpio šone iškaltas muzikos raktas, kitame – knyga. Šie simboliai primena apie čia gimusių brolių profesiją. Koplyt­stulpio viršuje matome varpą, o viršutinė dalis papuošta Lietuvos kalvių kalvio Ričardo Grekavičiaus sukurta metaline saule. Šv. Izidoriaus siužetą išvystume ant Marijos ir Izidoriaus Martinaičių antkapinio paminklo, esančio Kalnujų kapinėse. Prie koplyt­stulpio Paserbentyje pastatytas lauko riedulys, ant jo pritvirtinta buvusios sodybos schema. Ją savo ranka nupiešė A. Martinaitis, o ant akmens perkėlė Edmundas Kupšys.
Dalį lėšų sumanymui įgyvendinti skyrė Raseinių rajono savivaldybė. Bet jei nebūtų darbščių rankų, geros šeimininkiškos ir dosnios širdies, ar turimų lėšų būtų pakakę „reikalui“ išspręsti? Greičiausiai ne. Taigi Kalnujų žemės ūkio bendrovė (vadovas Edmundas Pėčia ir savininkas Rimantas Čeičius dovanojo akmenį, jį vėliau sava galinga technika atgabeno į vietą). Pažliugusioje pavasario žemėje jie padėjo pakilti ir koplytstulpiui, t. y. atsistoti į vietą ir žvelgti rūpintojėliui nuo Martinaičių gimtųjų namų pusės link ten, kur Kalnujai, bažnyčia, kur verda dabar gyvenimas. Tą gyvenimą jaučia kartu prie įamžinimo vietos visas dienas praleidę kalnujiškiai – dirbdami surėmę pečius, vadovaujami seniūnės Reginos Čepurnovienės. Jos rūpesčiu buvo sukviesti talkon vyrai Nerijus Lukminas, Mindaugas Voslys, Vidas Žukauskas, Marius Bružas, Albinas Steponkus, Alfonsas Gilvickas ir Aidanas Grimas – jie nepabūgo nepalankių orų, per šlapdribą ir darganą triūsė prie šios vietos sutvarkymo, įamžinimo. UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ (direktorius Sigitas Kleišmantas) suteikė kokybiškas paslaugas ir padėjo iš Raseinių atgabenti į Paserbentį gražųjį koplytstulpį. Ačiū jiems už tokią dovaną. Kad rajono gyventojai galėtų prieiti, pasigrožėti Paserbentyje iškilusiu koplytstulpiu, buvo būtina per melioracijos griovį nutiesti lieptelį. Bibliotekos darbuotojai Vytenis, Osvaldas ir Vitalijus, gavę medžiagos iš Nerijaus Sutkevičiaus – reikalingą kiekį medienos ir lieptelio pagrindui būtinus stulpus, ėmėsi statybinių darbų ir kuo puikiausiai juos atliko.
Ačiū visiems, kurie prisidėjo idėjomis, darbais ir palaikymu. Ačiū Arnui Zmitrai, Dainai Sutkevičienei už jų iniciatyvumą ir atkaklumą. Pagaliau tai, apie ką eilėmis kalbėjo poetas, jau įkūnyta!
Šis svarbus Martinaičių gimtinės įamžinimo momentas – koplytstulpio ir paminklinio akmens atidengimas ir pašventinimas (šventino Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vikaras, kun. Marius Boreiša) įvyko balandžio 1-ąją, minint poeto, kraštiečio, Raseinių garbės piliečio M. Martinaičio 85-ąsias gimimo metines.
1936 m. balandžio 1-ąją gimęs ir 2013 m. balandžio 5-ąją netikėtai išėjęs anapilin, savo kūryba M. Martinaitis visada yra su mumis. Jo Kukutis keliauja po pasaulį. Poetas sako: „Mano eilėraščiai buvo priemonė verbuoti patikėtinius, – / jų įgijau Stokholme, Osle, Maskvoj, Paryžiuj, Taline / (Kukutis yra tarptautinio tinklo šifras)… / Teismui galėčiau pateikti tikslias pavardes, adresus, / kaip ir kada užverbuota eilėraščiais.“
O ar jūs, brangūs skaitytojai, atradote poetą, eseistą M. Martinaitį? Taip, taip, kreipiuosi į jus! Aktorė Dalia Jankauskaitė, kurdama programą „Prisiminimai apie ateitį“, tarstelėjo, „kad vėl naujai pamatė Marcelijaus kūrybą“. Aš taip pat. Kiekvieną žodį, sakinį reikia išgyventi, permąstyti, pabandyti suprasti, ką jautė poetas, ką norėjo pasakyti, perduoti mums iš „anų dienų“, kas vyksta šiandienos visuomenėje. O ar regėjote, „Kaip katinai uodega peles gaudo?“, ar skaitėte su savo vaikais knygutes „Drakonas ir upė“, „Seno smuikininko dainelės“? Ne? Tada paskaitykite.
Ir galiausiai pats poetas prisipažįsta: „Pagaliau pradėjau suprasti, kad ten, tuose eilėraščiuose, yra ir mano, kaimo vaiko, balsas, kurį kartais girdžiu rašydamas. Neretai atrodo, kad vis vedžiojuosi save – tą savo paties vaiką, kad esame dviese: aš – dabartinis ir jis – iš vaikystės.“
(M. Martinačio poezija ir tėveliams, ir vaikams – Bernardinai.lt).
Štai čia atrandu galutinį atsakymą sau – Paserbenčio kaimo vaikai Marcelijus ir Algirdas savo giminės šaknimis suaugę su gamta, nematomais saitais susaistyti su Tėvyne, užgrūdinti Paserbenčio vėjų ir audrų, genialūs ir esantys „vakar ir visados…“
Nuo šiol kiekvienas, užsukęs į Raseinių žemę ir besidomintis iškiliais mūsų krašto žmonėmis, galės užsukti į Paserbentį ir lengvai surasti vietą, kurioje gimė ir augo du galingi mūsų krašto ąžuolai – M. T. ir A. Martinaičiai.
Danguolė Kasparavičienė,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios
bibliotekos direktoriaus pavaduotoja

Komentarų nėra