Kvepiantis čiobreliais namas

Viktoras VITKUS

Valstiečių savivaldos organai Kauno gubernijoje baigti formuoti 1862m. pabaigoje, kai buvo įsteigti 65 valsčiai. Iš tada suformuotų valsčių didžiąją dabartinės Raseinių rajono teritorijos dalį užėmė Kauno apskrities valsčiai, tarp kurių buvo ir Betygalos. 1918 – 11 – 15 sudarytas – išrinktas Betygalos Valsčiaus komitetas, kurį sudarė pirmininkas ir šeši nariai. Valsčiaus Komitetas iš okupantų vokiečių jokio turto neperėmė.. Valsčiaus Komitetas veikė iki 1920 metų, t.y. iki išrinkimo Valsčiaus Tarybos ir Valsčiaus Valdybos, vadovaujantis Savivaldybių įstatymu.

Rusų laikais Betygalos miestelyje buvo valsčiaus valdybos nuosavas namas, bet 1915 metais, per rusų – vokiečių mūšius, sudegė. Tik 1925 metais Valsčiaus savivaldybė valsčiaus valdybos būstui pasistatė nuosavus namus, kuriuose talpinamas ir valsčiaus sekretoriaus butas (įdomus fak- tas tas, kad pastato inventorinėje byloje minimi 1931 statybos metai). Vilma Račkauskienė, Raseinių VVG administratorė, straipsnyje „Išvyka po rajono kaimo bendruomenes“ pateikia dar kitą statybos datą – 1920 metus. Šią prielaidą patvirtina Betygalos bendruomenės pirmininkė Gema Račienė ir bibliotekininkė, kraštotyrininkė Emilija Skudrienė. Turimoje archyvinėje anų laikų nuotraukoje matosi, kad šiaurinė pastato dalis 1922 metais dar nebuvo galutinai užbaigta. Tai patvirtina ir Betygalos senbuviai. Iki to laiko butas valsčiaus valdybos raštinei buvo nuomojamas. Betygalos viršaičiu dirbo Kostas Gervė, sekretoriumi – Jonas Ezerskas. E.Skudrienė rinko medžiagą apie galimus šio pastato statytojus ir jų pagalbininkus. Tai Mažeika, Petras Bankauskas (g.1906m., todėl greičiausiai buvo pagalbininkas), Jonas Dovidaitis, Stasys Stoškus (kaip ir P.Bankauskas, dėl jauno amžiaus galėjo būti pagalbininku), Pranas Žvika,

Antanas Klevinskas, Klusas, Kazbarai (1937m. statė pastatus Ugionyse bei kitur), Pranas Šukutis, Pranas Gailius. Neabejotina, kad pagrindinis statytojas buvo Juozas Samkus (1891-07-15  – 1959-03-07). Tai patvirtina daugelis betygališkių. J.Samkus, kilęs iš Norgeliškių kaimo, vėliau visą laiką gyveno Betygaloje, tik į gyvenimo pabaigą persikėlė į Pakalniškių kaimą. Apie patėvio gyvenimą pasakojo betygališkis Pranas Kurelaitis. Pasakojama, kad Ročių kaime pas lenką Mižutavičių pastatė tokią daržinę, kad vežimai su šienu joje galėjo ratu apsisukti. Tačiau meistras sau namo taip ir nepastatė. Minimas tame pačiame kaime dar ir dabar stovintis J.Samkaus pastatytas svirnas. Po karo (1944-1946) jis dirbo valsčiaus pirmininku. Mirė Betygalos ligoninėje nuo astmos, palaidotas Betygalos kapinėse prie pirmosios žmonos. Vėliau namo patalpas naudojo mokykla. Čia buvo biblioteka, klasė, dirbtuvės.  Yra gyvenę ir betygališkiai. Kai pastatą pradėjo valdyti vietos komunalinis ūkis, jame buvo įkurtas sandėlys. Bendruomenės namuose yra sukaupta nemaža pastato vystymosi raidą menančių fotografijų. Dalis jų atkeliavo iš Raseinių krašto istorijos muziejaus fondų, jas perfotografavo A.Lazdauskas. Dr. Rasa Bertašiūtė teigia, kad iki XXa. pradžios mediniai statiniai formavo provincijos miestų ir miestelių užstatymą. Jų architektūra paprasta, funkcionali, konservatyvi. Deja, medinis daugelio miestelių užstatymas suardytas, yra likę tik pavieniai fragmentai. Toks pavyzdys ir yra dabartiniai Betygalos bendruomenės namai. Ir šiandien jame yra daug autentiškų, saugotinų detalių. Pastato simetrijos ašis eina per jo plotį. 2002 metais bendruomenės branduolys (joje tuomet buvo 14 narių) nutarė šį pastatą pritaikyti savo reikmėms. Dabar ši bendruomenė jungia 9 kaimus, joje 85 nariai. Bendruomenė yra numačiusi atkurti senas langines? įsigyti senoviškus baldus, keisti pastato stogo dangą, galutinai įruošti palėpes. Jose eksponuoti Betygalos krašto buities apyvokos įrankius, džiovinti vaistažoles ir panašiai. Atvykite čia ir būsite pavašinti čiobrelių arbata su medumi.