Kviečiame į žemaitiškų skarų parodą

Vienų namie mylėta,
Kitų svetur vadinta
Mamos skara gėlėta,
Muziejuj pakabinta.
(Just.Marcinkevičius)

Nuo seno skara buvo neatsiejama moters aprangos dalis. Skaromis ir skarelėmis puošėsi tiek moterys, tiek merginos. Žemaitės iš kitų Lietuvos etnografinių regionų išsiskyrė skarų gausa ir spalvingumu. Jos vienu metu ryšėjo ir siautėsi keliomis skarelėmis, raiščiais bei vilnonėmis skaromis. Skarų gausa rodė turtinę moters padėtį. Skaras moterys saugojo ir brangino, jas perduodavo dukroms.
Parodoje eksponuojamos penkiasdešimt penkios XIX a. ir XX a. I p. žemaičių dėvėtos skaros ir skarelės. Tai namuose austos plonos medvilninės ir didžiosios storos vilnonės skaros; kitos siuvinėtos baltąja adinuke ar spalvotais siūlais. Pristatome pirktines šilko skareles. Senose legendose ir sakmėse, pasakose ir dainose minima, kad iš tolimos šalies jaunuolis savo merginai dovanų parneša šilko skarelę. Tai meilės ir globos simbolis. Išskirtinis žemaitiškas eksponatas XVIII a. skara (gūnia, siaustė) austa sumuštine technika, skersai dryžuota. Eksponuojamos dvi Lietuvos nacionalinio muziejaus XVIII a. ir XIX a. baltos dvipalės skaros-drobulės. Džiaugiamės, kad viena iš jų yra austa ir dėvėta Raseinių rajono Paupio kaime.
Visa tai sukurta darbščiomis moterų rankomis bei yra labai svarbus ir brangus lietuvių tautos palikimas.
Žemaitiškas skaras pamatyti ir daugiau apie jas sužinoti galima parodoje „Žemaitiškos skaros – etnokultūrinio tapatumo raiška“ Raseinių krašto istorijos muziejuje nuo spalio 15 d. iki gruodžio 14 d.
Lina Vapsevičienė, muziejininkė