Stanislava TIJ?NAITIEN?
[1]
Prieš daugel? met? Žemaitijoje kal?dojantis kunigas aplank? ir mano t?veli? namus Mižuiki? kaime. Pabendrav?s su t?vais, vyresniais broliais, sese, kunigas, pasisodin?s mane ant keli?, paklausin?jo, ar klausau t?veli?, ar gražiai elgiuosi ir, pad?j?s ant stalo saujel? saldaini? ir knyg?, pasak?: ,,Pasirink, k? nori.“ Aš pasirinkau knyg?. Tai buvo vaikiškas katekizmas. Kunigas tar?: ,,Vaikeli, tu šiandien teisingai pasirinkai. Pasirinkai Dievul?, nors Jis tave jau seniai pasirinko. Pabandyk tapti vertingu ?nagiu Dievo rankose.“ Pra?jo daug met?, neatsimenu, kaip atrod? kunigas, ta?iau labai dažnai prisimenu jo bals? ir tada pasakytus žodžius. Ir kai kalb?jausi su Raseini? Šv?. Mergel?s Marijos ?mimo ? dang?, Al?j? Šv?. Trejyb?s ir Kalnuj? Šv. Viktoro parapij? klebonu, Raseini? dekanato vicedekanu Vytautu Paukš?iu apie jo pasirinkt? gyvenimo keli?, man?s vis neapleido mintis, kokie giliai prasmingi šie seniai Žemaitijoje gird?ti kunigo žodžiai ir kaip jie tinka klebonui Vytautui.
- J?s? kelias ? kunigyst?: kada ir kur J?s gim?te, koki? mokykl? lank?te; kas paskatino pasirinkti kunigyst??
- Gimiau 1965 m. balandžio 16 d. Šiauli? raj., Aukštelk?je. Mokiausi Aukštelk?s aštuonmet?je, Šiauli? 9-oje vid. mokyklose, Šiauli? politechnikume, tarnavau kariuomen?je, dirbau pagal specialyb? pamainos meistru Šiauli? dvira?i? gamykloje, autotransporto ?mon?je.
O visuotinio tautinio ir religinio atgimimo metu -1991 m. ?stojau ? Kauno tarpdiecezin? kunig? seminarij?. Tais pa?iais metais gruodžio 1 d. buvau ?šventintas ? kunigus ir paskirtas Kauno vyskupijos klierik? ugdytoju. V?liau Katalik? teologijos fakultete VDU apgyniau teol. licenciato darb?, buvau paskirtas Kauno kunig? seminarijos vicerektoriumi, d?s?iau Katalik? teologijos fakultete VDU. 2005 m. geguž?s m?n. paprašiau atleisti iš Kauno kunig? seminarijos vicerektoriaus pareig? ir buvau paskirtas Raseini? Šv?. Mergel?s Marijos ?mimo ? dang?, Al?j? Šv?. Trejyb?s ir Kalnuj? Šv. Viktoro parapij? klebonu, Raseini? dekanato vicedekanu. Kunigyst?s pašaukimui subr?sti pad?jo mamos, mo?iut?s bei artimos aplinkos kunig? gyvenimo ir tik?jimo pavyzdys.
– Kiek sutinkate su vyraujan?ia nuomone, kad didžioji dalis bažny?i? lankan?i? žmoni? n?ra giliai tikintys, o tik laikosi religin?s tradicijos – pakrikštyti vaikus, suteikti ir gauti b?tinus sakramentus?
– Tik?jimas labai asmeniškas dalykas. Ir ?ia sunku kažk? kategoriškai teigti. Ta?iau kartu turime pripažinti ties?, kad gyvename visuomen?je, kuri tarsi išauga iš krikš?ionišk? vertybi? pamat?. Kult?rin?je erdv?je, kurioje gyvename, tikrai yra nemažai su krikš?ionybe
siejam? simboli?, ta?iau vis didesnis kontrastas tarp krikš?ionišk? vertybi? ir to, kas yra si?loma: kaip „laim?“, „laisv?“, „geras gyvenimas“. Labai dažnai žmogus vadina save krikš?ionimi, ta?iau nieko bendro neturi su gyvu tik?jimu. ?sigali krikš?ionyb? be Kristaus. Nes
sekti Kristumi niekada n?ra patogu, žvelgiant pasaulietiškais standartais.
– Kaip J?s manote, ar tarybiniais laikais, t. y. religijos draudimo laikais, žmon?s labiau tik?jo Dievu, ar bažny?ios lankymas tada buvo labiau protestas prieš vyraujan?i? politik??
– Pirmiausia, kaip sako sena išmintis: uždraustas vaisius visuomet saldus. Taip, kai kuriems bažny?ios lankymas tais laikais buvo ir protestas prieš vyraujan?i? prievartin?s ateizacijos politik?. Ta?iau galiu pateikti ir kit? pavyzdži?: sovietiniams ateistams okupavus Lietuv?, prasid?jo žiauriausi tr?mimai ? Sibir?. Ištisos šeimos su mažais vaikais buvo sukišamos ? gyvulinius vagonus ir siun?iamos ? tremt?. Susiruošti tokiai kelionei paprastai duodavo labai mažai laiko. Ir nevienas žmogus pasakoja, kad pirmasis daiktas, kur? jie pasi?m? vežami iš nam?, buvo rožinis. Kareiviai rožin? atimdavo, nes mat?, kad tai yra nekalt? persekiojam?j? j?gos ir stipryb?s šaltinis. Tuomet kaliniai pasidarydavo rožin? iš duonos. Sudžiovindavo ir melsdavosi. Tai liudija apie labai gyv? m?s? tautos tik?jim?, kur? v?liau parsivež? m?s? žmon?s iš Sibiro platybi? ir perteik? savo atžaloms. Ir toki? pavyzdži? begal?. Manau, kad daugelio žmoni? ryšys su Dievu tais laikais buvo stipresnis. Ypa? jei kalb?sime apie vadinamuosius „smetonin?s“ kartos žmones.
– Koks J?s? poži?ris ? tai, kad daug žmoni? dažnai pagalbos kreipiasi ne ? Diev?, bažny?i?, bet ? ?vairiausius b?r?jus, astrologus, bioenergetikus?
– ?ia lyg ir gal?tume pasteb?ti, kad su dvasingumu susij? dalykai tarsi n?ra ištrinti iš tautie?i? s?mon?s. Juk vis labiau populiar?ja visokio plauko ezoteriniai reiškiniai. Vadinasi, paslaptis, mitiškumas, potyriai, santykis su kažkuo neap?iuopiamu dar traukia žmones.
Ta?iau susiklosto panaši situacija, kaip su greito maisto užkandin?mis: ?pranti kimšti m?sainius, nuo kuri? sveikata prast?ja, bet nuo j? darosi sotu, ir daržovi? racione nesinori…
Tad ir dvasin?je plotm?je tikr? maist? pakeit? pusgaminiai. Tod?l reik?t? klausti, ar taip n?ra tod?l, kad žmon?s papras?iausiai nepaž?sta Dievo, nepaž?sta savo tik?jimo turinio. Kitaip tariant, pats Dievo vaizdinys neturi asmens bruož?, kas lemia gyvo, tikro asmeninio ryšio su Dievu ir maldos nereikalingum?.
Juk bendravimas su abstrak?ia dievybe, kažkokia j?ga, beasmenine energija gali b?ti tik fragmentiškas ir epizodinis. ?ia susiduriame su tikru problem? kamuoliu, kuriame susipyn? pastoracijos, teologijos, sielovados klausimai. Ir visi be išimties krikš?ionys yra atsakingi
už tai, kad tokiam iškreiptam Dievo vaizdiniui neb?t? vietos nei viešame, nei priva?iame bažny?ios gyvenime. Turime ieškoti tikr? dvasingumo patir?i?, nes visa kita yra tik bedvasio gyvenimo apraiškos.
– Kaip J?s manote, koki? ?tak? daro kitos religijos, sektos šiandieniniam žmogui?
[2]
– Pirmiausia nor??iau priminti apaštal? Pauli?, kuris labai aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie žmon?s atkris nuo tik?jimo, pasidav? klaidinan?ioms dvasioms ir demon? mokslams, veidmainingiems melo skelb?jams.
Dabartiniu metu daugyb? sekt? ir pseudoreligini? grupi? propaguoja išskirtines ideologijas ir gyvenimo b?dus. Šiandienin? modernioji Vakar? civilizacija nepaj?gia patenkinti žmoni? dvasini? poreiki?. Taip pat sumaž?jus tradicini? bažny?i? ?takai užpildyti vakuum? si?lydami savo prek? veržiasi ?vair?s nauji „religiniai jud?jimai“. Nesiekdami nei ypatingo tikslumo, nei pilnumo ?vairiais šiuolaikiniais b?dais šie jud?jimai stengiasi patenkinti žmoni? dvasinius poreikius. Šiais metodais dažniausiai suviliojami tie, kurie nežino, kad situacijos yra s?moningai inscenizuojamos ir net nenutuokia, kad j? atžvilgiu yra taikomi special?s verbavimo, atvertimo, apmokymo metodai. Užverbuotas pagal dar neaiški? sistem? žmogus yra ?vedamas ? sektos gyvenim?, tik palaipsniui atskleidžiant, kas yra tikrasis sektos šeimininkas. Peršama grup?s doktrina, gatavi problem? sprendimai, reikalaujama bes?lygiškai paklusti sektos vadovui. Siekiama užverbuot?j? atskirti nuo bet kokios išorin?s informacijos ar ?takos (draug?, giminai?i?, šeimos ir pan.).
Norintys palikti bendrij? dažnai terorizuojami dvasiškai ir psichologiškai. Asmens pasipriešinimas ir valia palaužiami taikant tam tikrus metodus, pvz., ver?iant nepaliaujamai medituoti, vartoti vienpusišk? maist? ir pan. Nariai paprastai ver?iami perleisti savo materialin? tur? sektai arba grup?s turt? didinti už menk? atlyginim?, dirbant tam tikrose ?staigose. Rezultatas: santykis su išoriniu pasauliu pažeidžiamas, sugeb?jimas m?styti ir susikaupti silpsta, pasaul? toks žmogus suvokia pagal schem? „arba draugas, arba priešas“, išsivysto psichologin? priklausomyb? nuo grup?s ir jos vadovo. Patar?iau pirmiausia saugotis žmoni?, turin?i? paprastus atsakymus ar sprendimus sud?tingoms šio pasaulio problemoms.
– Vis dažniau apie Lietuv? sakoma, kad mes – išsivaikš?iojanti tauta. Tauta, ne tik išsižadanti savo krašto, bet ir tik?jimo. J?s? pam?stymai apie tai…
– Dažnai tenka gird?ti jaun? žmoni? žodžius: „K? man dav? Lietuva, kad aš j? myl??iau? Mano t?vyn? ten, kur aš galiu gerai uždirbti, kur man tikrai patogu gyventi…“ Tikrai negalime smerkti ši? jaun? žmoni?. Nes j? norai teis?ti, nes kiekvienas žmogus turi teis? ? sot? ir or? gyvenim?. Kiekvienas turi teis? tok? gyvenim? s?žiningai užsitarnauti. Manau, kad emigracija tai ir m?s? valstyb?s nuvertinan?ios m?s? žmog? problema. D?l tik?jimo… Kaip beb?t? paradoksalu ir keista, išvyk? žmon?s, jausdami didel? savo krašto ilges?, buriasi ? bendruomenes ir susib?rimo vieta dažnai b?na to krašto bažny?ia.
Kita vertus, blogai, kai materialios vertyb?s suabsoliutinamos ir statomos žmogaus gyvenime ? pirm? viet?. Nes tikrai ne visk? gyvenime lemia pinigai. Juk ir turtuoli? namuose kan?ia ir nusivylimas yra dažnas sve?ias. Matyt, problema gl?di daug giliau – tur?tume dr?siai ? j? pažvelgti. Tur?tume klausti, ar smulkmeniškai matuojantis naud? ir atlyg?, turi dvasios laisv?s patirties, gavo atsakingos nesavanaudiškos meil?s pamatus. Kažkur teko gird?ti vieno kunigo pasakojim? apie paprast? nuoširdžiai nustebus? kaimo žmog?, kuris sak?: kiek
prisimenu, visada buvo nelengva uždirbti duonos k?sn?. Sunkai dirbo mano t?vai, seneliai, aš pats. Ta?iau tas vargas buvo kažkoks šventas, prasmingas. Prakaitu uždirbtas k?snis skanus. Po sunki? darb? atvangos valandos džiaugsmingos. Gyvenimas pilnas vert?s ir prasm?s. Kas atsitiko m?s? vaikams? Jie važin?ja gerais automobiliais, turi daug daikt?, kuri? mes net nepažinojome. Ta?iau nuolat girdžiu, kad jiems sunku gyventi. Jie pavarg? ir nusivyl?.“
Dievas n?ra abejingas žmogaus alkiui, k?no poreikiams, ta?iau Jis suteikia teising? tvark?. Kai jos nesilaikome, rikiuodami siekius ir tikslus, kai gyvenimo prasm?s motyvai apver?iami žemyn galva, griaunama ir materialini? g?rybi? sritis. Diev? nust?mus ? šal?, žlunga ir tariamas saugesnis kasdienis patogumas ir saugumas.
– Kas jums kunigyst? – pareiga, gyvenimo b?das, galimyb? save išreikšti ar kažkas kita?
– Manau, kad kunigyst? yra pašaukimas, kuris talpina savyje visk?, k? j?s išvardijote.
– J?s teikiate sakramentus, lankote parapijie?ius, ligonius, palydite tikin?iuosius amžinyb?n, r?pinat?s bažny?ios pastatais bei parapijos namais ir atliekate daug kit?, mums, eiliniams parapijie?iams nematom? darb?. Kaip J?s susp?jate ir kas Jums teikia stipryb?s?
– Su Dievo pagalba viskas yra ?manoma. Stipryb?s teikia asmenin? malda, Eucharistijos šventimas, kunig? rekolekcijos ir, žinoma, bendravimas su parapijie?iais.
– Ar turite laiko bent minimaliam asmeniniam gyvenimui?
– Laiko sau šiek tiek yra – turiu vien? (s?lyginai) išeigin? dien? per savait?.
– Ar turite hob? ir koks jis?
– Mano hobis – Šventojo Rašto studijos ir… žvejyba. Deja, pastarajai laiko galiu skirti vis mažiau, nes likau vienas kunigas parapijoje, tod?l mešker? dži?va nuo pavasario.
– K? gal?tum?te pasakyti jauniems žmon?ms, besiruošiantiems pasirinkti kunigo keli??
– Dr?siai eiti savo pašaukimo keliu, statyti savo gyvenim? tiesiog ant Kristaus Uolos, nebijoti šiandienos išš?ki?.
– Ar laikui atsisukus atgal, J?s pasirinktum?te t? pat? keli??
– Taip.
– J?s? palink?jimai raseiniškiams…
– Gyvename laikmetyje, kuris yra atsigr?ž?s ? išor?: reklamos, skamb?s žodžiai, piktos reakcijos, baisus tempas, sumiš? tiesa ir melas. Jie atima galimyb? pamatyti tai, kas svarbiausia, kas ?kyriai ir garsiai ner?kia, kas br?sta tyliai ir tvirtai, remiasi ? amžinuosius dalykus. B?damas sukurtas pagal Dievo paveiksl?, žmogus labai dažnai jau?iasi pasiklyd?s ir vienišas keleivis žem?je, jei nebendrauja su savo K?r?ju. Tikrai neužtenka žinoti, kad yra Dievas. Neužtenka per šventes dalyvauti šv. Mišiose, neužtenka šv?sti religines šventes. Neužtenka tarti: „Tepadeda man Dievas“. Žmogus turi priimti Diev? ? savo gyvenim? ir patik?ti Jam savo likim?. Šiam žingsniui reikia dr?sos, nes gyventi su Dievu – tai reiškia gyventi Tiesoje. Žmogus yra bej?gis, jei nepaž?sta Tiesos. Jam reikia Tiesos. Tiesos ne apie gamtos mokslus, ne apie astronomij?, bet apie save pat?: kas aš esu? Koks aš esu? Kur einu? Kod?l aš gyvenu? ? šiuos svarbius m?s? egzistencijos klausimus mes negalime atsakyti be Dievo. Jei išstumsime iš savo gyvenimo Krist?, jis virs absoliu?ia tamsa, kurioje greitai pasiklysime. Tik leisdami Kristaus Šviesai nušviesti m?s? s?žines, atrasime Ties?, kuri mus padarys laisvus, kaip sako šventasis apaštalas Paulius. Žmogui reikia ir ramyb?s. Tik ne tos, neapibr?žtos, nesutrikdyto proto ramyb?s, bet tos, kuri išvaduot? nuo vis? nerim? kelian?i? konflikt? ir žlugusi? vil?i?. Reikia sielos ramyb?s. Kuri? gali dovanoti vienas Dievas. „Aš jums palieku ramyb?, duodu jums savo ramyb?. Ne taip aš j? duodu, kaip j? duoda pasaulis“, – sako Kristus (Jn 14, 27). Tik ši ramyb? išlieka per visus gyvenimo sunkumus. Parapijie?iams nor??iau palink?ti: žvelgti ? Krist?, ? Jo dievišk? veid?, ? Jo akis, sutinkan?ias mus ir lydin?ias mus per vis? m?s? gyvenim?. Jis yra m?s? Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jis mus dr?sina ir kvie?ia eiti su Juo. Priimkite J?z? ? savo gyvenim? ir b?kite laimingi. Išgirskite Kristaus raginim?: „Myl?kite vienas kit?, kaip aš jus kad myliu.“ (Jn 15, 12)
Gyvenimo keliu vieni einame didesniais ar mažesniais b?reliais, kiti – poromis, treti – po vien?…
Kunigas Vytautas eina vienas, bet ne vienišas – su juo yra Dievas. Dievas, kuris (priklausomai nuo to, kokie pavojai slypi kelyje) kartais pakelia ant rank? ir neša, kartais tiesiog eina šalia, kartais už rankos palaiko ar prilaiko. Kaip ir mus visus, Juo tikin?ius. Ir tegu taip b?na visada…