Liaudies priešas, svajoj?s tapti tik dailininku

[1]Dailininkas grafikas Juozas Žukas iš Veliuonos (Jurbarko r.) nuo vaikyst?s, kiek save prisimena, nor?jo piešti ir tapti dailininku. Savo svajon? išpild?, pasiek? tai, ko troško, bet iki to buvo ilgas, pilnas kli??i? kelias.
J.Žuko vaikyst?s prisiminimai prasideda nuo to, kad vaikui, vos ?pus?jusiam tre?ius metus, teko sunki dalia – tremtis. T?vas tuometin?je Lietuvoje buvo šauli? b?rio vadas, tod?l prasid?jus okupacijai, 1941 m. birželio 14 d. nakt?, visa šeima – t?vas, mama, brolis ir jis – buvo išvežti ? Nauj?j? Vilni?. Sunkios dalios išveng? tik mažoji sesut?, kuriai tada buvo tik keli m?nesiai. Naujojoje Vilnioje vyrus atskyr? nuo moter? ir vaik?. T?vas iškeliavo ? Krasnojarsko srities Rešot? lager? ir daugiau jo niekas nemat?. O j? su motina ir broliu kartu su kitomis moterimis ir vaikais sugr?do ? gyvulin? vagon?, traukinys pajud?jo Sibiro link.
Atmintyje neišliko nei gyvenimas Lietuvoje, nei atsisveikinimas su t?vu, nei traukinio vagonai, judantys Sibiro link. Pirmieji prisiminimai siejasi su ilga kelione, plaukimu barža. Aplinkui – neapr?piami plotai vandens. Barža plauk? Tom?s upe žemyn, paskui Obe dar 500 kilometr? ? Šiaur?. Taip atsid?r? Tomsko srityje. Tai buvo, jo žodžiais, „baisusis Sibiras“. Iki šiol prisimena, kaip nuo stipraus šal?io visas virp?davo, o kur dar nuolatinis badas, didelis skurdas. Pats dabar stebisi, kaip išgyveno, kartais tekdavo basam lakstyti po snieg?, o apsireng?s b?davo tik skarmalais. Jais apsiklodavo ir apsirengdavo. Daug tremtini? tada išmir? nuo nepakeliam? s?lyg?. Juozas ?sitikin?s, kad ten jie buvo vežami sunaikinti. Juk jie – liaudies priešai.
Kai tremtiniams v?liau buvo leista išleisti vaikus su pilname?iu palydovu ? Lietuv?, Juozo mama juos su broliu skubiai suruoš? kelionei, kad Lietuvoje gaut? nors so?iai pavalgyti. Kelion? buvo sunki. Vyko prekiniais traukiniais, prikrautais angli?, medži?, ir jie abu su broliu tuose vagonuose tarp angli? ir medži?, lydimi vieno suaugusio jaunuolio. Kelion? truko apie m?nes?. Traukiniai ilgai stov?davo stotyse. Nuolatos lyd?jo baisus badas, nebuvo pinig?, kad gal?t? nusipirkti maisto, bet tiksl? pasiek?. Birž? rajone j? lauk? teta.
Lietuvoje buvo visai kitoks gyvenimas. Svarbiausia – baig?si badas. Juozas prad?jo eiti ? mokykl?. Sibire jau buvo lank?s rusišk? mokykl?. Atrodo, tuo vargai tur?jo baigtis, bet 1952 m. ruden?, kai Juozas jau mok?si Birž? gimnazijoje, penktoje klas?je, ? klas? ?siverž? du stribai ir milicininkas. Mokytoja išsigando ir sustingo. Milicininkas paklaus?: „Ar ?ia yra liaudies priešas Žukas?“ Juozas atsistojo ir prisipažino, kad tai jis. Buvo liepta susirinkti knygas ir j? išsived?. Jis, dvylikametis liaudies priešas, kartu su broliu ? Sibir? buvo ištremtas dar kart?. Tik ne pas mam?, o ? Tomsko vaik? kolonij?. S?lygos buvo nepavyd?tinos. Uždaryti be teismo kartu su kriminaliniais nusikalt?liais. O ir poži?ris nuolat lyd?jo, kad kriminalinius nusikalt?lius galima peraukl?ti, o liaudies priešus reikia naikinti. Kaip sako Juozas, „laukiau, kada prad?s naikinti kaip kokius tarakonus“, bet nesunaikino. O vien? dien? liep? abiem su broliu laukti prie kolonijos vart?. Netoliese buvusio aerodromo lak?nas, gaben?s pašt?, ?sodino juos ? atvir? fanerin? l?ktuv?l? ir skraidino apie 500 kilometr? atgal pas mam?.
1958 m. gautas leidimas išvykti iš tremties vietos „kur tik norim, tik ne ? Lietuv?“. O Juozui nor?josi tik ? Lietuv?. Mintyse vis kirb?jo ne?gyvendinta svajon? – ?stoti ? tuometin? Dail?s institut?. Ir jis sugr?žo, Sibire baig?s vidurin? mokykl? ir atitarnav?s tarybin?je armijoje. Dar ir dispe?eriu radistu padirb?j?s aerodrome.
Gr?žus iš Sibiro, kaip ir visiems tremtiniams, buvo sunku pritapti. Jie Lietuvoje nebuvo pageidaujami. Su tuo susid?r? ir Juozas. Negal?jo prisiregistruoti, o be registracijos – susirasti darbo. Tik atvyk?s ? maž? miestel? Veliuon?, paskui b?sim? gyvenimo draug?, gavo registracijos spaud?. Tuomet viskas prad?jo klostytis ? ger?j? pus?.
? Vilniaus dail?s institut? (dabar Vilniaus dail?s akademija) ?stojo 1965 m., pasirinko studijuoti grafik?. Stojan?i?j? buvo daug, konkursas didžiulis, bet jam pavyko. Svajon? tapti dailininku, atrod?, greitai išsipildys, ta?iau ir v?l pasivijo liaudies priešo žym?. Jis buvo stebimas. O vien? dien?, besimokant jau ketvirtame kurse, iškviet? ? KGB. Nurodymas buvo fiksuoti ir pranešin?ti, k? kalba studentai. Nesutiko, tod?l 1968 m. buvo pašalintas iš instituto už antitarybin? veikl? be teis?s sugr?žti. Neatitiko tarybinio pilie?io ?vaizdžio. Kiti atsisak? bendradarbiauti studentai gavo tik papeikimus, o j? vien? pašalino. Tada tiek nedaug ir tereik?jo.
Susirado darb?, nors ir ne dailininko – viename sodininkyst?s ?kyje apipavidalinti vaizdin? agitacij?. „Tai jokios k?rybos, tiesiog rašai visokius lozungus, agitacijas ir tiek“, bet ten buvo gav?s but?, tai motyvavo j? pasilikti. O k?ryba liko laisvalaikiui.
Veliuonoje dailininkas gyvena nuo 1973 m. Kad yra liaudies priešas, dar kart? teko prisiminti, kai dar tarybiniais metais nor?jo gauti žem?s sklyp? ir statytis nam?. Tada sužinojo, kad tokiems kaip jis žem?s sklypai nedalijami. ?sipraš? tik žmonos motinos sklype pasistatyti nedideles dirbtuv?les, jos jam šiuo metu, mirus žmonai ir išsikraus?ius s?nums, atstoja ir gyvenam?j? plot?. Juozas su malonumu kalb?jo, kad namukas – vien tik jo rank? darbas. Už lango skimb?iojo jo sukonstruota instaliacija – tarsi tyli muzika, užgrojanti padvelkus kiekvienam v?jo g?siui.
Dail?s akademij? jis vis tik baig?. Sulauk?s S?j?džio, v?l stojo ir mokslus pabaig? neakivaizdiniu b?du. Kaip sako dailininkas, „buvo malonu matyti po daugelio met? d?stytojaujan?ius buvusius kurso draugus, susitikti su senaisiais d?stytojais“. Galiausiai jo gyvenimo svajon? išsipild?. Baigiamajam grafikos darbui „Kaimo darbai“ skirtas aukš?iausias ?vertinimas.
Savo darb? Juozas ilg? laik? niekam nerod?, nors j? kaup?si vis daugiau ir daugiau. Gal, kaip ir kiekvienas k?r?jas, pagalvodavo apie parod?. Daug tapybos darb? kurta pagal užsakymus. Tai daugiausia vaizdai su Veliuona, j? yra pieš?s iš vis? pusi?, gamtos vaizdai. Juozo darb? yra iškeliav? net ? Kanad?, ?ikag?. Vis tik jam artimesni grafikos darbai. Juose daugiau k?rybos. Ilgai tenka galvoti, kol sugalvoji, k? piešti, kaip atskleisti siužet?, kaip suderinti, paskui tos mintys turi susigul?ti ir tik tada prad?ti darb?. Jeigu tai portretas, turi atspind?ti žmogaus visum?, jo vid?. Tai didelis darbas.
Grafikos darbus dailininkas yra suskirst?s ? atskirus ciklus. Vienas iš j? – „Lietuvos didieji kunigaikš?iai“. Juos vaizdavo tik atidžiai ištyrin?j?s Lietuvos istorij?, kad vaizdu gal?t? perteikti j? valdymo ypatumus. Kiek­viename grafikos darbe – daug smulki?, ta?iau labai svarbi? detali?. Kitame darb? cikle – „Met? laikai“ – atskleidžiami ne tik gamtos poky?iai, bet ir žmoni? gyvenimo b?das, pom?giai ir darbai. Kiekvieno paveikslo centre – senas, storas, šakotas medis, išskleid?s pla?ias, išsiraizgiusias šakas, kurios žiem? miega, pavasar? atgyja, vasar? žaliuoja, o ruden? meta lapus. Tarp šak? – tarsi visos Lietuvos paveikslas: pavasar?, vasar? ir žiem?. Paveiksl? cikle „Lietuvos kaimas“ atskleidžiama, kuo seniau gyveno Lietuvos kaimas. Kokius darbus dirbdavo, kokias šventes šv?sdavo. Surinkti kiekvienam paveikslui tinkami akcentai. Neretai paveikslo akcentai atskiriami išsikerojusiais augalais: j? lapais ir žiedais.
Daug d?mesio skirta ir darbams „Veliuonos kraštas“ . Kraštui, kuriame praleido didži?j? gyvenimo dal?. Vaizduojama Veliuonos bažny?ia, miestelis, Gedimino kapo kalnas ir kt. Iš smulki? detali? yra sud?lioj?s savo, veliuoniškio rašytojo Gasparo Aleksos, Dariaus ir Gir?no, pasaulio k?r?j? – Adomo ir Ievos autoportretus. Portretai dinamiški, gali papasakoti vis? istorij? apie vaizduojam? asmen?. Darbai, reikalaujantys didelio kruopštumo. Jie sukurti per daugel? met?, žymiai anks?iau. Dabar, kai dažnai pritr?ksta sveikatos, jau kelet? met? nieko n?ra suk?r?s. Nors dar turi plan? sukurti nors vien? grafikos darb?. Ilgus metus prenumeruoja žurnal? „Literat?ra ir menas“, kad gal?t? sekti, kuo nuolatos gyvena menininkai.
Dabartin? men? sunku suprasti, sako Juozas, „vaizduojamasis menas išstumiamas, nemadingas“, bet tiki, kad v?liau dailininkai vis tiek prie jo sugr?š. Ir dar, Juozas išdav? vien? ?domi? paveiksl? detal?: visuose grafikos darbuose jis yra nupieš?s po paukštel? – juod? ir balt?. Jie atspindi gyvenim?. „Kaip ir gyvenime, visko b?na – gero ir blogo“, – sako Juozas. Tik reikia tuos paukštelius paveiksle atrasti. Dabar, kai d?l blogesn?s sveikatos pasidar? per sunku dirbti, nemažai laiko jis skiria knyg? skaitymui. Skaito V.Šalamovo, B.Pasternako, A.Solženicyno ir kit? autori? knygas.
Dailininko J.Žuko parodos eksponuotos Veliuonoje, Kaune, Jurbarke. Nor?t? dailininkas surengti daugiau parod?, bet sako, kad n?ra link?s pats viešintis, skelbtis, o gal ir nebemadingas jo menas? Tod?l nieko pats neieško.
Kovo 12 d. 18 val. parodos atidarymas vyks Kaulaki? bibliotekoje. Aplankyti gausi? paveiksl? parod? kvie?iame visus, kam ?domu vaizduojamasis menas, grafikos darbai.
Juozas sako, kad pagal ?.Dar­vino evoliucijos teorij? gamtoje išlieka tik stipriausi ir ištvermingiausi. Taip ir jis, nors ir naikintas, bet nesunaikintas, žemintas, bet išlik?s orus ir atsidav?s savajam kraštui. Paklausus, ar patinka jam dabartin? Lietuva, Juozas atsak?: „Net labai patinka. Man nieko netr?ksta, nes mano poreikiai maži. Kieno poreikiai dideli, tiems gal kažko ir tr?ksta.“ Nesusikrov? jis turt?, gali pasigirti tik kuklia buitimi, bet turt? jam ir nereikia. Jo turtas – paveikslai. Juose – visas jo gyvenimas Lietuvoje. Dailininkas J.Žukas laimingas, kad ?gyvendino savo svajon? tapti dailininku. Gali gyventi laisvoje Lietuvoje ir niekas daugiau jo nevadina liaudies priešu. O jo paveikslai – meil?s ir pagarbos išraiška Lietuvai.

Zita Gedminien?,
Kaulaki? bibliotekos vyresn. bibliotekinink?