Lietuviai vagia net vandenį
Šarūnas BARKAUSKAS
Lietuvoje kone masiškai vagiamas vanduo. Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys atrodo neįtikimas, nes juk gyvename ne dykumoje. Tačiau kad tokios vagystės plinta, patvirtins kiekviena vandens tiekimo įmonė. Lietuvoje veikia šimtai, o gal tūkstančiai „gudruolių“, kurie klastoja vandens skaitiklių duomenis ir panašiai. Lygiai tokiais pat būdais vagiama ir šiluma, ir elektros energija. Tad, kaip matome, įsivaizdavimas, jog sausrų nekamuojamame krašte lietuviai nevagia vandens,nebe matrodo neįtikimas.Apskritai vagysčių „kultūra“ pas mus labai išvystyta. Į vagystes linkusioje visuomenėje veikia toks dėsnis: jei tu nevogsi, tai pavogs iš tavęs.
Kartais atrodo, kad Lietuvoje įvairių rūšių vogimas yra toks pat populiarus, kaip ir krepšinis, kurį mūsų šalyje, kaip žinome, neblogai išmano net ir močiutės bei darželių lankytojai. Ir vagia įvairių visuomenės sluoksnių atstovai: ir politikai, ir verslininkai, ir policininkai, ir moksleiviai ir t. t., ir pan.
Nuo vagysčių apsisaugoti labai nelengva, nes kiekvienam daiktui signalizacijos juk neįvesi ir, kaip mėgsta kartoti mūsų teisėsaugininkai, visur policininko nepastatysi.
Tiesa sakant, ne visi ir nori aplinkui matyti daug policininkų, juolab, kad ir policininkai linkę nusikalsti, ypač ne tarnybos metu gerokai pasivaišinę.
Iki šiol dar pasitaiko kažkokių nesubrendėlių, kurie apmaudžiai (kai kam atrodo, kad net su išdidumo gaidele) ima ir pasako: neišmokau vogti ir neišmoksiu. Tokie negabūs tipai turėtų būti prilyginami neįgaliesiems. Jiems galbūt galima būtų mokėti pašalpas, nes kaip jie šiais laikais išgyvens nemokėdami vogti?
