Literatūra
PRAĖJO (0)
FĖJA
Apsinuoginusi siela
Slepiasi rudenio vėjuose,
Nerimastingai bėgdama,
Skęsta prisiminimuose…
Buvo saulėtos dienos,
Kupinos vėjo…
Tiek daug prižadėjom
Viens kitam – netesėjom.
Jaunystė patrakusi
Pernelyg suspindėjo,
Tai kas mus siejo,
Nors skauda – praėjo…
Mes tyliai kentėjom,
Tiesos nemylėjom,
Meluoti išmokom,
Laimės gailėjom…
Liko tik dienos,
Šešėliu pavirtusios…
Nebemieli
SKAUSMAS (0)
Irena PUTVINSKAITĖ
Kodėl tiktai
Netekęs supranti,
Tai ką turėjai,
Buvo verčiau už auksą.
Kodėl tik kai gyvenimas
Tave supurto… Atsikvoši.
Ir lieka tau
Tik skausmas.
Tai praradimo
Jausmas.
Žinojimo, kad niekas
Niekada nebesugrįžta.
Paleidai laimės paukštę
Ir ji nuskrido.
O tau liko tik skausmas,
O jis
KĄ KALBĖJO VĖJAS (0)
V.S.
Gelsta sodų beržai,
Lapais barsto takus.
Šaltas vėjas praūš
Pro raudonus klevus.
Ir pabirs ugnimi
Ant žaliosios žolės,
Ant laukų ir takų
Suliepsnos, sušlamės.
Paklausyt tos dainos,
Ką man vėjas raudos,
Susimąsčius einu
Rudeniniu taku…
Klausė vėjas manęs,
Ar patinka spalva,
Aukso lapų darna,
Kaip
Jadvyga EVARTIENĖ (0)
Jadvyga EVARTIENĖ
Visa tai buvo taip seniai.
Tai nuostabiausia pasaka draugystės.
Bet aš prisimenu dažnai,
Gražūs prisiminimai nuolat grįžta.
Tuomet mes buvom tik šeštokai.
Nei kavalieriai, panos – paaugliai…
Žaidėm kartu, svajojom, šokom…
Ir susipykdavom dažnai.
Paskui sustodavom drauge
RUDUO (0)
Vladas DANUSAS
Man ankstyvas ruduo -
tarsi didelė šventė.
Kažką mąsto klevai,
nusidažę krauju.
O varnėnų būriai
tartum viesulas skrenda,-
tiems klevams, aišku,
liūdna be jų.
Kur bežvelgsi – arimai,
ganyklos bekraštės,
užsiklojusios balintų
siūlų skraiste.
Tokia žemė miela,
atidavusi naštą,
apsiprast dar nespėjus
su naująja
RUDENS ŠAUKSMAS (0)
V. BIELSKIENĖ
Šiandien girdėjau – klykė gervės,
Mojavo žemei iš aukštai.
O mano akys tyliai jąsias sekė,
Širdis suvirpo taip gailiai…
Suskaudo širdį, ašara ištryško,
Bežiūrint į linguojančius sparnus.
Koks tas gyvenimas – tas kelias ilgas,
Sparnai jas
PAUKŠČIAI (0)
Viktorija ADOMAITYTĖ
Susidėjo viskas taip keistai.
Kur pradingo vakarykštė?
Skrido paukščiai du -
Aukštai, aukštai -
Ir skardžiais balsais
Iš džiaugsmo krykštė.
Bet audra užgriuvo nelauktai,
Paukščiai atmušė sparnus į uolą,
Susidėjo viskas taip keistai,
Žemėn jie lyg akmenys nupuolė.
Susidėjo
RAUKŠLELĖS (0)
Zenė KULIKAUSKAITĖ
Kiek daug jau vasarų gražių
Nuskrido lyg paukščiai ant sparnų.
Tarsi išraudamos gėlelę,
Veide palieka po raukšlelę.
Nėra nei vaistų, nei žolelių,
Kad panaikintų tą raukšlelę.
Gal ir labai kas nenorėtų -
Taip jau yra ant
BORUŽĖS SLĖPINIAI (0)
Kristina JUODOJI
Medžio drožėjas klajojo po šilą,
Išvydo ant kelmo boružę vos gyvą.
Jis pagriebė pliauską, kaltuką, peiliuką
Ir ėmės skaptuoti tą vabaliuką.
Išpjaustė ragus ir šypseną dailią,
Į sraigtinį kiautą sudėjo vien meilę…
Nunešęs į turgų
KALTĖ (0)
Vladas DANUSAS
Paklydėlis vėjas šiurena
nukritusius medžių lapus.
Skylėtas gyvenimas mano
be draugo, be meilės, nykus.
O kad jį sulopyt galėčiau!..
Žinau, jau po laiko, vėlu.-
Kaip drobę mamos pasitiesčiau.
O saule, paliek spindulių!
Reikėtų lininę išbalint, -
gal tautiniai
