Liudas Mažylis: „Brautis į politiką pradėjau nuo Raseinių“

„Raseinių kraštas man kelia nostalgiškus jausmus dėl įvairių dalykų: iš čia Maironis, čia jaunystėje leisdavausi į žygius baidarėmis Dubysa, – mintimis apie sąsajas su regionu savo interviu laikraščiui „Alio, Raseiniai“ pradėjo Europos Parlamento narys prof. L. Mažylis. – Ir kas galėjo žinoti, kad čia įveiksiu ne tik dešimtis kilometrų upės vandeniu, o Lietuvai tapus laisvai – būtent Raseiniuose susiklostys mano pati pirmoji politinės kampanijos patirtis.“ Šiuo metu vienoje svarbiausių Europos Sąjungos (ES) institucijų dirbantis politikas pastebi, kad Raseinių rajone 1996 m. jis kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą, o tuometiniai bendražygiai dar dabar prisimena šią išskirtinę patirtį.
– Dažnai lankotės Raseinių rajone?
– Ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Dažniau pravažiuoju rajono vietoves, skenuodamas akimis gėriuosi šiuo kraštu: čia ir Dubysos slėnis Ariogaloje, Šiluva, Raseiniai, Nemakščiai, Betygala. Čia reikšmingos vietovės ir norisi grįžti… Ariogaloje jau daugiau nei trisdešimt metų vyksta tradicinis tremtinių, politinių kalinių ir sąskrydis. Tai sutraukia daugelį patriotiškai nusiteikusių žmonių iš visos valstybės, prisimename skaudžias istorines patirtis, kurias lietuvių tautai teko išgyventi… Ypatinga atminties vieta – neseniai Kryžkalnyje pastatytas Lietuvos partizanų memorialas, kuriame įamžinti visi dvidešimt tūkstančių partizanų, paaukojusių gyvybes už Tėvynę. Kasmetiniai atlaidai Šiluvoje svarbūs tikinčiųjų bendruomenei… Visi šie įvykiai, temos iš Raseinių rajono įgauna dar kitą prasmę vykstant agresyviam Rusijos karui prieš Ukrainą.
– Visuomenėje dažnai esate pristatomas ne tik kaip politikas, bet ir istorikas. Nors labai įdomiame jūsų profesiniame kelyje būtent istorijos mokslų nėra. Tai kaip susiklostė toks likimas: nuo chemijos iki politikos?
– Kai bendrauju su įvairių regionų žmonėmis, ypač susitikimuose su moksleiviais, tai visi nustemba, kad mano pirmoji specialybė – chemikas. Esu apsigynęs chemijos mokslų daktaro laipsnį Vilniaus universitete, dirbau kelis dešimtmečius tuometiniame Kardiologijos institute Kaune, dalyvavau vaistų kūrimo procesuose. Bet istorija domėjausi visada. O kai susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, tapau jo nariu Kaune. Šiemet birželio pradžioje Sąjūdžiui – 35 m. Tai ir buvo esminis mano karjeros lūžis. Buvau išrinktas miesto Tarybos deputatu, pradėjau rašyti į tuometinį laikraštį „Kauno laikas“, buvau redaktoriaus pavaduotojas. Tie laikai buvo tokie ypatingi, laisvės ir vienybės jausmas tvyrojo ore, o kartu buvo tiek nežinomybės. Vėliau dirbau Kauno miesto savivaldybės atstovu spaudai, spaudos centro vadovu. Paskui, kai Lietuvai pagrindiniu siekiu tapo narystė Europos Sąjungoje, aš baigiau ES dėstytojų kursus pagal tarptautinę programą. Ir taip pradėjau dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. Čia apie Lietuvos, ES politiką, integraciją dėsčiau daugiau nei dvidešimt metų, pagaliau tapau profesoriumi. Juokauju, kad dabar aktyvus politinis sezonas Europos Parlamente trunka panašiai kaip ir universitete ir negaliu nuo to pabėgti. O istorija visuomet buvo šalia. Taip įvyko, kad artėjant Lietuvos 100-mečiui ėmiau ieškoti svarbiausio mūsų valstybei dokumento – Vasario 16-osios akto originalo. Ėmė ir pavyko. Ir jau daugiau nei šešerius metus, nuo 2017 m. kovo 29-osios, kai man jį pavyko rasti Vokietijos politiniame archyve Berlyne, Lietuvą visame pasaulyje lydi pakilus jausmas. Tai jaučiu įvairiuose susitikimuose čia ir lankydamasis lietuvių bendruomenėse užsienyje. Nuo šio atradimo mane visi ir pradėjo sieti su istoriko profesija. Taip, po atradimo gavau VDU Garbės profesoriaus humanitarinių mokslų srityje vardą. Bet politikoje aš taip pat buvau nenaujokas. Dar 1995 m. įstojau į Lietuvos krikščionių demokratų partiją (nuo 2008 m. TS-LKD). Be minėtų rinkimų į Seimą 1996-aisiais Raseinių rajone, savo jėgas bandžiau ir 2000 m. O 2009 m. pirmą kartą dalyvavau rinkimuose į Europos Parlamentą. Na, o išrinktas buvau po dešimtmečio.
– Ir dabartinėse pareigose nemažai dėmesio skiriate istorinei atminčiai…
– Stengiuosi, tai mane patį įkvepia kasdieniams darbams Europos Parlamente, rodo aiškią kryptį dabarčiai ir ateičiai. O istorinės atminties sklaida turi ir gilią prasmę. Bendraudamas su įvairiomis bendruomenėmis, moksleiviais visoje Lietuvoje, tęsiu sąsajas tarp Vasario 16-osios istorinio konteksto, Lietuvos Tarybos veiklos ir šiandienos geopolitinių iššūkių. Esu parengęs parodą apie Vasario 16-osios akto signatarus, taip pat ir kitą parodą, kurioje eksponuoju mūsų šeimai siųstus laiškus iš tremties. Deja, nors protu sunku suvokti, tremtys šiuo metu vyksta ir iš Ukrainos, kai okupantė Rusija vykdo nieko dėtų ukrainiečių deportaciją. Veiksena diktuojama iš Kremliaus, po dešimtmečių – o niekuo nesiskiria. Taip siekiama naikinti tapatybę, vykdomas ukrainiečių tautos genocidas.
Aktyviai kartu su europarlamentarais iš Vokietijos Europos Parlamente veikėme ir dėl politiko Matthias Erzbergerio, kuris svarbus abiem mūsų šalims, atminties išsaugojimo. M. Erzbergeris – vokiečių publicistas, politikas ir finansų ministras. Būtent M. Erzbergeris nuo pat 1917-ųjų padėjo Lietuvos Tarybai bendraujant su tuometine kaizerine Vokietija… Jam į Vokietiją buvo nusiųstas Vasario 16-osios aktas, sėkmingai paviešintas. Pernai Europos Parlamento pastate Briuselyje atvėrėme jo vardo salę, o greta jos kabo ir pliene lazeriu išgraviruotas Vasario 16-osios aktas, replika savo dydžiu ir braižu visiškai atitinka originalą. Kitą plieninę akto kopiją dovanų įteikiau ir istorinei prezidentūrai Kaune, kai iš jos atgal į Vokietijos archyvą iškeliavo tikrasis Vasario 16-osios akto originalas. Šiuo metu rengiu parodą Briuseliui, kuri Europos Parlamente bus atverta rudenį. Joje pristatysiu mūsų regiono valstybių – nuo Suomijos iki Ukrainos kūrimosi praeitame šimtmetyje istoriją. Labai svarbu tai parodyti tarptautinei bendruomenei, svarbu, kad didžiųjų ES valstybių, tokių, kaip Prancūzija, Vokietija, Italija kolegos politikai geriau suvoktų mūsų patirtį, išbandymus.
– Ieškote jungčių per istoriją, kad šiandien Vakarų Europa geriau suprastų Rusiją, jos karą prieš Ukrainą?
– Taip, išties svarbu parodyti, kad imperialistiniai Rusijos siekiai, žudymas niekur nedingo. Žinoma, šiuo metu pasaulis mato Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje, mato, kaip agresorius atakuoja ukrainiečių namus, mokyklas, ligonines, būtiną infrastruktūrą, net humanitarinę pagalbą. Patikėkite, mus demokratinis pasaulis girdi vis labiau, Europos Parlamente įsiklauso į mūsų mintis. Stebime – Suomija tapo NATO nare. Parama Ukrainai nesustoja, perduodama vis daugiau ginkluotės. Europos Parlamente mes priėmėme ne vieną svarbią poziciją Rusijos klausimu: rezoliuciją, skelbiančią Rusiją terorizmą remiančią valstybe, ir rezoliuciją dėl specialaus tribunolo dėl agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą steigimo. Kiekviena ukrainiečio mirtis už savo, o ir mūsų visų laisvę, yra per didelė kaina. Tad negalime sustoti. Pavyzdžiui, vis dar reikia stiprinti sankcijas Rusijai, ypač kontroliuoti ir bausti bandymus jas apeiti. Aš ir pats kreipiausi į Europos Komisiją, vykdomąją ES valdžią dėl sankcijų apeidinėjimo suvaldymo.
– Jūs esate ir delegacijos „Euronest“ parlamentinėje asamblėjoje narys, kaip manote, kaip toliau klostysis ES santykiai su šalimis partnerėmis Rytuose?
– Vienintelis kelias yra būtinybė ES didinti savo įtaką šiame regione – Moldovoje, Sakartvele, Azerbaidžane, Armėnijoje, o ir kitose Vidurio Azijos šalyse. Negalime leisti ten karaliauti Kremliaus režimui ir visai Rusijos propagandai. Moldovai kartu su Ukraina dar pernai suteikėme kandidatės į ES statusą. Pats lankiausi Kišiniove per „Euronest“ sesiją šiemet. Šalis įgyvendino daug reformų, stiprina savo demokratiją. Bet kartu yra paveikta Rusijos karo prieš Ukrainą tiek ekonomiškai, tiek energetiškai. Todėl Europos Parlamente balandį priėmėme rezoliuciją dėl situacijos Moldovoje. Skatiname ES sustiprinti savo paramą Moldovai, suteikiant daugiau techninių išteklių ir patirties kovojant su dezinformacija, kibernetinėmis atakomis. Taip pat turime padėti Moldovai didinti saugumo sektoriaus atsparumą, kad operatyviai būtų suvaldomos krizės. Energetinis saugumas – kita sudėtinga tema, todėl ES institucijoms reikia padėti šiai daliai įperkamai įsigyti dujų. Sakartvelo taip pat negalime pamiršti. Negalime šalies palikti tik su ES narystės perspektyva kažkada ateityje… Taip, šalis turi įvykdyti svarbias reformas. Bet kartu mes galime didinti paramą šalies saugumui, stiprinti ekonominį bendradarbiavimą. ES integracija yra svarbus aspektas mūsų visų ateičiai, dėl to ne kartą kalbėjau ir Europos Parlamente.
Geopolitinis kontekstas verčia ES persvarstyti strateginę partnerystę, įskaitant Centrinės Azijos šalis. Balandžio pabaigoje Tarptautinės prekybos posėdyje atstovavau Europos liaudies partijos frakcijai kaip šešėlinis pranešėjas dėl Uzbekistano. Uzbekistanas turi nemažą potencialą vystyti sėkmingą bendradarbiavimą su ES, šalis įgyvendina tam tikras reformas žmogaus teisių srityje. Pernai liepą ES ir Uzbekistanas susitarė dėl naujos tvirtesnės partnerystės ir bendradarbiavimo. Tik, reikėtų įsitikinti, kad Uzbekistanas nepadeda Rusijai apeidinėti sankcijas, kurias Vakarų šalys, taip pat ir ES, taiko Rusijai. Apie kitas Centrinės Azijos šalis tokių duomenų esama. Yra įrodymų, kad tam tikros regiono šalys padeda Rusijai išvengti sankcijų už draudžiamų prekių įsigijimą ar pardavimą. Remiantis skirtingais pranešimais, per praeitus metus Centrinės Azijos šalių prekyba su Rusija išaugo vidutiniškai nuo 60 iki 80 proc. Gal tai iš tiesų ekonomikos pagyvėjimo rezultatas, o jeigu tai dėl sankcijų apeidinėjimo? Ir tą problemą reikia spręsti. Rusijos ekonomikai turi būti padarytas toks poveikis, kad ji būtų nebepajėgi eskaluoti karą.
– O Baltarusiją?
– Taip, negeri dalykai dedasi su Minsko režimu. Lukašenka ir jo bendrininkai „teisia“ savo piliečius, kiša už grotų dėl menkiausių demokratinių veiksmų… O dar baisiau, kad Lukašenka savo šalį įvėlė į karą prieš Ukrainą, suteikdama galimybę Rusijai naudotis savo oru, žeme, logistika. Batka tapo visiška Putino marionete. O tai kelia grėsmę visos Europos saugumui. Štai girdime Rusijos planus dislokuoti taktinį branduolinį ginklą Baltarusijoje. Dėl šios situacijos kreipiausi į Europos Komisiją. Nors kartu tiksinčią branduolinę bombą vos keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos Kremlius pastatė jau seniai – tai Astravo atominė elektrinė. Ir kas dabar ten vyksta, kelia nerimą. Baltarusija paskelbė, kad 2023 m. spalio mėn. prasidės pramoninis Astravo AE antrojo bloko eksploatavimas. Dar ankstyvųjų Astravo AE statybos etapų metu Baltarusija šiurkščiai pažeidinėjo technologinius ir aplinkosaugos standartus. Remiantis ekspertų duomenimis, 2022 m. pirmajame Astravo AE energijos bloke buvo užfiksuotos techninės problemos, susijusios su turbogeneratoriaus automatinės apsaugos sistemos atsijungimu nuo tinklo. 2022 m. vasario mėn. buvo įvardytos problemos ir antrajame atominės elektrinės reaktoriuje, susijusios su bloko aušinimu. Apie šiuos branduolinės saugos pažeidimus kaimyninės valstybės nebuvo informuotos, kadangi Rusijos valstybinė įmonė „Rosatom“ nuslėpė incidentus ir reaktorių sistemos gedimus. Remiantis visais įvykusiais incidentais, galima tikėtis, kad ir antrasis reaktoriaus blokas bus pradėtas eksploatuoti neišsprendus techninių defektų bei nesilaikant Europos branduolinės energetikos saugos standartų. Todėl balandį kreipiausi į Tarptautinę atominės energetikos agentūrą ir į Europos Komisiją dėl branduolinės saugos pažeidimų antrajame Astravo AE reaktoriaus bloke ir raginu tarptautinę bendruomenę sustabdyti visas operacijas šioje Baltarusijos atominėje elektrinėje.
– Taip pat esate Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto Europos Parlamente narys. Pastaruoju metu daug ir garsiai girdime apie Europos žaliąjį kursą. Kas šiuo metu yra svarstoma?
– Visų geopolitinių ir energetinių iššūkių kontekste Žaliojo kurso įgyvendinimas tampa dar reikšmingesnis – tai kartu gali spręsti ir mūsų nepriklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro. Europos Parlamente prioriteto siekti klimato neutralumo nepamiršome ir kiek daugiau nei prieš mėnesį patvirtinome pagrindinius tarpinio tikslo – iki 2030 m. sumažinti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 55 proc., lyginant su 1990 m., – teisės aktus: pasienio anglies dioksido korekcinį mechanizmą, ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ATLPS) reformą ir Socialinį klimato fondą.
Tai tarsi trys viename, vienas be kito negalintys teisės aktai. Ir tai, kad už visus juos balsavo EP dauguma, rodo, kad ES yra pasirengusi pereiti nuo taršios iki tvaresnės pramonės, ekonomikos. Kartu noriu pastebėti, kad mano atstovaujama politinė grupė, Europos liaudies partijos frakcija, įdėjo daug pastangų tobulinant šiuos teisės aktus ir ieškant kompromisų su kitomis politinėmis grupėmis. Nes mums svarbu, kad įgyvendinant šiuos aplinkosauginius tikslus kartu būtų priimti ir tvarūs sprendimai darbuotojų ir verslo atžvilgiu. Juk mūsų tikslas nėra vien žalinti dėl žalinimo – kartu siekiame, kad ir mūsų ekonomika ir pramonė taptų dar konkurencingesnės.
– O kaip siekis mažinti CO2 gali paveikti ūkininkus, Raseinių krašte jų yra daug ir stiprių?
– Mano atstovaujama Europos liaudies partijos frakcija visada garsėjo Europoje kaip ūkininkus remianti ir juos atstovaujanti politinė jėga. Europos Parlamente esame didžiausia politinė grupė, todėl tarp įvairių teisės aktų stengiamės ieškoti kompromiso ir racionalių sprendimų. Taip, žemės ūkis kartu su kelių transportu atsiduria dėmesio centre. Frakcijoje daug diskutuojame apie tvarumą žemės ūkyje, nes teisės aktai yra niuansuoti. Galvojant apie bioįvairovę, juk būtent ūkininkas yra arčiausiai gamtos. Iššūkių nemažai kasdien: reikia saugoti įvairiausių rūšių bites, įskaitant laukines, kartu užauginti derlių mūsų sudėtingomis oro sąlygomis. Man ir pačiam teko veikti Europos Parlamente bičių apsaugos klausimais. Žinau, kad, pavyzdžiui, laukus Lietuvos ūkininkai purškia naktį, kad apsaugotų bites ar kamanes. Ir juolab nereikia imtis radikalių žemės ūkio sektoriaus „žalinimo“ sprendimų. Parama ūkininkams – būtinybė, tai darbo vietos, maistas, ekonomika. O dar kiekvienoje ES narėje – skirtingi iššūkiai žemės ūkiui. Mūsų frakcija palaiko sistemingą, nuolankų perėjimą prie tvaresnių sprendimų žemės ūkyje. Itin remiame inovatyvius sprendimus šioje srityje, skatiname ES paramą tam.
– Gerbiamas Liudai, daug temų aptarėte. Kuri politikos sritis jums asmeniškai aktualiausia, kur norėtumėte dar tęsti darbus?
– Be paramos Ukrainai ir jos pergalės siekio, man ypač aktuali sveikatos apsaugos tema. Tiksliau, bendra ES sveikatos sistema. Ką pamatėme per pandemiją? Ogi, kad turime 27 skirtingas sveikatos sistemas, kurios atskirai didelių iššūkių nėra pajėgios įveikti. Taip, COVID-19 suvaldėme kartu, turime šiuo metu ir kol kas didžiausią iki šiol veikiančią finansinę programą sveikatos srityje – „ES – sveikatos labui“. Bet… Išties, tai pajudėjom kol kas labai nedaug. Kad ir dabar, nei iš šio, nei iš to, pradeda trūkti tai vienų, tai kitų vaistų tai vienoje, tai kitoje valstybėje. Čia atsiveria takoskyra tarp Rytų ir Vakarų Europos. Tie dalykai turi būti suvienodinami. Man pačiam teko dirbti ir specialiame Kovos su vėžiu komitete. Ten daug akcentavau, kad skiriasi sveikatos paslaugų prieinamumas, kokybė, vaistų įperkamumas ir gydymas. Kovodami su vėžiu nutarėme veikti kartu, įgyvendinti bendrą strategiją, tai yra labai svarbi, bet tik viena sritis. Pats bendraudamas su medikais pastebiu, kad tikrai kompetencija ir net infrastruktūra niekuo nesiskiriame nuo turtingų ES valstybių. Tiesiog mūsų sveikatos sektoriui reikia daugiau finansavimo. Kad ir inovatyvių vaistų problema. Neseniai komitete gavome informacijos, kad Lietuva yra viena mažiausiai inovatyvių vaistų gaunančių ir savo piliečiams galinčių pasiūlyti valstybių. Taip kiekvienu klausimu reikia suvienodinti paslaugas, kainas, pasiūlą sveikatos sektoriuje visoje ES. Svarbiausia – aktyviai veikti kartu sveikatos mokslų srityje, dalintis tyrimais, gydymo praktikomis. Taip pat būtina mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šaliu, ES vidaus rinkoje didinti vaistų gamybą. Puikiai žinome, tai galime daryti ir Lietuvoje. Mūsų mokslas kai kur net pirmauja pasaulyje. Štai Lietuva yra viena iš lyderių siekiant eliminuoti hepatito C viruso infekciją. Man ir pačiam teko prisidėti prie Lietuvos medikų iniciatyvos šalyje įgyvendinti ir pradėti taikyti prevencinę hepatito C patikros programą. Ji startavo ne taip seniai ir jau pusė suaugusiųjų Lietuvos gyventojų patikrinta! Bus išsaugota gyvybių. Programa prieinama Lietuvos piliečiams, tereikia kreiptis į šeimos gydytoją. Patikra gali apsaugoti ir nuo kepenų vėžio. Galėčiau tęsti ir tęsti, sveikata – mūsų didžiausias turtas ir veikti čia visuomet yra ką.
Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis savo veiklą stebėti kviečia internetiniame tinklalapyje liudasmazylis.lt ir „Facebook“ paskyroje www.facebook.com/mazylis.liudas. Tinklalapio skiltyje „Dienoraštis“ politikas kelia kiekvienos savaitės apžvalgą. L. Mažylis neseniai pristatė ir savo naujausią knygą „Vėl karas Europoje“. Tai jau trečioji L. Mažylio knyga apie jo veiklą Europos Parlamente ir politines aktualijas.