Lūšis – ne tik Raseinių herbo puošmena

Versija spausdinimui

Raseinių miesto herbe ne veltui puikuojasi vienas iš retesnių Lietuvoje sutinkamų plėšrūnų – gražuolė lūšis. Istorija nutyli, kiek lūšių Raseinių rajone buvo viduramžių ar vėlesniais laikais, tačiau galime pasidžiaugti, kad ją ar jos veiklos pėdsakų mūsų rajone galime aptikti ir šiais laikais. Rajono pakraštyje, netoli Šiluvos esančiame telmologiniame draustinyje ir durpyne, buvo aptikti jos pėdsakai. Vieniems keliautojams netgi pavyko ją nufilmuoti besmalsaujančią šalia kelio Šiluva–Tytuvėnai. Tad dažniau apsilankius Šiluvos ir Tytuvėnų apylinkėse gal ir jums pavyktų ją pamatyti?

Lietuvoje gyvena paprastosios lūšies, šiaurinių paprastųjų lūšių (lynx lynx lynx) porūšis. Tai labai retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą plėšrus žinduolis. Ar matėte, kaip atrodo lūšis? Tai gana didelė laukinė „katė“ (sveria 15–29 kg, maksimaliai iki 38 kg), lengvai atpažįstama iš gražaus, dėmėto rusvo kailio, trumpos, lyg nukirstos uodegos bei ausų viršūnėse styrančių tamsių plaukų šepetėlių, o snukelio šonuose esančių ilgų plaukų žandenų.
Lūšis – labai žaisminga, smalsi, atsargi, mėgstanti vaikščioti viena, visai kaip ir kitos kačių giminės atstovės. Ji, kaip ir vilkas, – mūsų gamtos „sanitarė“. Lūšių grobis smulkesnis nei vilko. Ji dažniausiai minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, kiškiais, stirnomis, kartais pasigauna ir silpnesnį paliegusį elnią. Paprastoji lūšis labai stiprus plėšrūnas, gali nugalabyti keturis kartus už save stambesnę auką. Rujos metu, kuri vyksta sausio–kovo mėnesiais, lankantis jų teritorijose galima išgirsti ir jų veriantį kniaukimą, mažai panašų į mums įprastą katės balsą.Po 50–70 dienų patelė dažniausiai veda 2–3 (kartais iki 5) aklus jauniklius. Lūšiukus mama prižiūri 1–2 metus.

Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija

Komentarų nėra