Lyg melodija liejas širdin

Nijolė KAVALIAUSKIENĖ

Srūva gijos lietaus,

Žemės taurė lašų sklidina,

Karštas lūpas priglausk,-

Suvirpės debesėlių daina…

Ar tu jauti,

Jau pavasariu gaudžia miškai!

Ar tu girdi,

Kaip į žemę sugrįžta žiedai?

Greit į saulę pakels

Medžių šakos žalius vainikus,

Pastovėk prie obels,

Gal širdelėje meilė nubus…

(Iš B.Vaitkutės – Narušienės eil.

„Pastovėk prie obels“)

Laikas sklaido lapus – prieš aštuonis dešimtmečius atverstą gyvenimo knygą. Skuba dienos. Metų ratas sukasi. Tokį, kokį paliksi savo pėdsaką gyvenimo knygoje, – kitas žmogus nepakartos. Nepakartojama ir poetės, Raseinių rajono literatų klubo „Dubysa“ narės Bronės Vaitkutės – Narušienės gyvenimo knyga. Ji pilna jausmų, prisiminimų. „Nugrimztu į save ir dairaus… Liečiu baltus šešėlius. Ir maža, ir jaunutė daraus, tarsi skambantis posmas dainos. Vėl vaikystės smiltelėm žaidžiu, vandenėlio vėl bėgu basa… Tik dangus toks sunkus virš pečių! Stingdo sąnarius pievų rasa… Ir skubu samanota gatve, pasipuošus žvaigždžių vainiku…“,- rašo poetė eilėraštyje „Gyvenimo ruduo“.  Su ponia Brone praleistos kelios valandos jos jaukiuose namuose prabėgo tarsi akimirka. Šios moters širdy žydi gėlės, jų žiedlapius ji dosniai dalija kitiems. Jos veidas spinduliuoja šviesa ir gerumu. Ji paprasta, nuoširdi, atvira, mylinti gyvenimą.

Bronė Vaitkutė – Narušienė gimė „žaliam Ramonų kaime, prie Šlynos…“, tačiau „Vaikystės pilyje“ neliko nieko, nors buvo septyniese. „Garuodavo rugienos nuo rytmečio rasų… Puodelis šilto pieno ant Motinos delnų…“  („Likimas“).  Su vyru Pranciškumi užaugino tris sūnus. „Plačiašakį klevą pavadinsiu vyresniojo sūnaus vardu, beržą – vidurinio, diemedį – jauniausio… Tegul šlama, žydi prie namų“ („Vaikams“).

Poetė pateikė man savo „kantičką“ – storą sąsiuvinį, kuriame suklijuotos spausdintų eilėraščių iškarpos. Jos jau pageltusios nuo laiko tėkmės, bet tai labai brangus, vienintelis turtas, saugomas ir paliekamas mamos sūnui Augustinui, kad kada nors būtų perduotas anūkei Vaivai. Eilėraščių daug, per 200.

Kai kurie jų pataisyti. Bronės kūryba buvo išspausdinta dviejuose Raseinių literatų almanachuose „Atminties žiedai“ (1994 m.) ir „Minčių blyksniai“ (2008 m.). 1997 m. buvo išleista pirmoji eilėraščių knyga „Prie užrakintų vartų“. Ji suskirstyta į penkis skyrius: „Namai“, „Meilė“, „Atmintis“, „Gamta“, „Trupiniai“.

Skaityti autorės eilėraščius didelis malonumas sielai. Juose daug meilės, švelnumo. Eilėraščiai, kaip ir pati poetė, paprasti, nuoširdūs, tikroviški, spindintys žėrinčiom metaforom.

Jie suvirpino giliai esančias sielos stygas, susimąsčiau… Štai „pasėmė motulė vandens rieškučiom iš tyro upelio, iškėlus į saulę rankas, nuėjo be tako, be kelio…“ („Akimirka“).

Eilėraščiai skambūs, melodingi, lengvai įsimenami. Ne veltui daug Bronės eilėraščių virto dainomis. Muziką parašė Raseinių meno mokyklos direktorius G.Grigalis ir kompozitorius J.Gaižauskas. 1995 m. pop muzikos grupė „Dar 2“ išleido garsajuostę „Važiuojam“, kurioje yra daina „O buvo“, jai žodžius parašė literatė Bronė Vaitkutė – Narušienė (muzika Albino Stakausko).

Neseniai Raseinių rajono savivaldybės parengtame ir UAB „Saudrija“ išleistame albume „Pažinkite Raseinių žemę“ pirmajame puslapyje lietuvių ir anglų kalbomis išspausdintas Bronės eilėraščio „Mano miestas – Raseiniai“ posmelis. Šis eilėraštis buvo skirtas Magdeburgo teisių atstatymo 200 metų jubiliejui: „Daug metų žadinęs stiprybę, viltį, Žemaitis stovi aikštėj išdidus. Nepasiklysi gatvių labirinte, – čia viskas miela, sava ir brangu“.

Poetei „mamos daina – tarsi gyvenimai keli, čiurlenantis gaivus upelis pakely…“ („Dainuok, mama“), o už tėvą maldai „klaupėsi medis, šnarėjo graudžiai nuogom šakelėm“. Tėviškėj brangioj „daina nuslydus stogais šiaudiniais kūdroj nuskendo… Ir širdyje“ („Sesei“).

Bronė Vaitkutė – Narušienė rašo apie tai, ką jaučia, išgyvena. Daug vietos meilei gamtai, žmogui, pasauliui. „Aš visa tartum penklinė, prirašyta nuostabiausių natų“, – sako poetė („Mato ir girdi“).

Daugelį metų literatė dirbo rajoninio laikraščio „Naujas rytas“ redakcijoje mašinininke, vėliau korektore. Bronelė mėgsta spręsti kryžiažodžius. Šiuo metu, būdama garbaus amžiaus, per mėnesį išsprendžia septynis kryžiažodžių žurnalus. 1997 m. liepos mėn. ji dalyvavo televizijos konkurse „Žodžio mūšis“, kur likimas lėmė B.Narušienei atversti patį didžiausią paguodos prizą – 250 litų. „Kryžiažoduke“ burtų keliu yra laimėjusi 50 litų.

„Džiaugiuosi gyvenimu, kiekvienu išaušusiu rytu. Keliuosi anksti, šeštą valandą. Negaliu gulėti. Pabundu ir keliuosi. Išgeriu puodelį kavos. Vyras keliasi šiek tiek vėliau. Gerai gyvenu. Nieko netrūksta. Viskas man paduota, padaryta. Rūpinasi sūnūs, ypač raseiniškis, vyras. Visi gražiai sutariam. Myli mane. Kai pasidaro liūdna, prisimenu ką nors gražaus, skaitau sūnaus laiškus, poeziją, jei vietos žemėje per maža, – pasikeliu į debesis“, – pasakoja jubiliatė.

Kalbėjomės apie poeziją, jaunystę, meilę, garsiai skaitėme jos kūrybą, kuri lyg melodija liejosi širdin. Sušilau ne tik nuo šampano taurės, bet ir nuo Bronelės žvilgsnyje slypinčios ramybės ir meilės.

Graži gyvenimo knyga gero, kuklaus žmogaus. Prirašyti lapai – didžiulis kraitis, ištisas lobynas vaikams, penkiems anūkams, proanūkei: „Nuskrido vaikai kaip jaunystė, kiekvienas savuoju taku, o aš, lyg žaislus išbarstytus, jų džiaugsmą ir skausmą renku…“ („Nuo kranto“).

Keletas klausimų sukaktuvininkei:

N.K. – Kaip jaučiatės, sulaukusi tokio gražaus, brandaus amžiaus?

B.V.N. – 1930-ieji mano gimimo metai labai gražūs. Nepykstu ant pragyventų metų. Nejaučiu jokio liūdesio ar gailesčio. „Sparčiai ridena saulelė metus, dėvi anūkai senelio batus… Langas ir lova – pasaulio dalis, lova ir langas – diena ir naktis“ („Vardai ir metai“).

N.K. – Jūs labai gražiai atrodote. Koks grožio receptas?

B.V.N. – Visą gyvenimą prausiuosi tik muilu ir vandeniu. Nenaudoju jokių kremų, nes nereikia. Nesidažiau. Specialaus recepto nežinau.

N.K. – Gal turite kokių problemų?

B.V.N. Neturiu. Viskuo esu aprūpinta. Dabar žiema, neišeinu pasivaikščioti. Trūksta gamtos. Bet jau pavasarėja, viskas bus gerai.

N.K. – Kada jaučiatės laiminga?

B.V.N. – Atsakysiu standartiškai. Esu laiminga, kai vaikams viskas gerai. Kai anūkai, proanūkė sveiki. Laimė neapibrėžiama. Kartais skausme galima būti laimingam, esu iš laimės verkusi. Laiminga kartais tampu dėl smulkmenos. „Laimės paukštės dar nesugavau, nors žinau – greta gyvena. Kad esu laiminga – melavau: tikra laimė dega, ne rusena“ („Melavau“).

N.K. – Kas Jums yra poezija?

B.V.N. – Nuo pat vaikystės – tai dalis mano gyvenimo. Visas mano gyvenimas susietas su eiliavimu.

N.K. – Kaip gimsta eilėraštis?

B.V.N. – Nuolat gimsta mintys. Jas užrašau. Ateina laikas, eilėraščiai lyg patys savaime liejasi. Net kelis iš karto parašau. Dažnai gimsta naktį. Turiu rašiklį su lempute. Kad nepažadinčiau vyro, palendu po antklode, „užsidegu“ rašiklį ir užrašau, rytą neatsiminčiau. Eilėraščiai gimsta ir darbą dirbant, ir kažkur einant – visur… todėl reikia turėti popieriaus lapelį ir rašiklį, kad nepabėgtų mintis. Paskui juos šlifuoju, dailinu, taisau.

N.K. – Koks mylimiausias metų laikas?

B.V.N. – Ruduo. Daug spalvų, ypač miške. Labai norisi jį pereiti. „Rausvos pūgos lapų krintančių užvaldo žemę, vėjas rudenio arimuos ūkauja, šermukšniais kvepia“ („Meilė rudeniui“).

N.K. – Kokia spalva mėgstamiausia?

B.V.N. – Visos spalvos savotiškai gražios, bet gražiausios tos, kurios yra mūsų trispalvėje: geltona, žalia, raudona.

N.K. – Koks svarbiausias įvykis buvo Jūsų gyvenime?

B.V.N. – Buvo sovietmetis, gal 1961-ieji metai, kai man leido pagal kvietimą išvykti į JAV pas ten gyvenančias seseris. Viešėjau net du mėnesius. Tai labai lemtingas įvykis.

VAKAR (nepublikuotas eilėraštis)

Kas buvo prieš metus

Ar dešimt,

Man regis – buvo vakar.

Neliko rytdienos laukimo –

Tik vakar, vakar, vakar…

Pro langą žiūri,

Į duris pabeldžia

Tik tai, kas buvo vakar.

Bet kaip man patikėt,

Kad paskutinė skausmo ašara

Nukrito vakar…

Kad paskutinė džiaugsmo ašara

Nukris rytoj. (2008m. rugsėjis).