Lygiadienio šventė ant Kejėnų piliakalnio

Kovo 21 d. Kejėnuose, kaip ir visuose Žemės rutulio kampeliuose, dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas. Tai astronominio pavasario pradžia, nes nuo šio meto diena tampa ilgesnė už naktį. Ji  ilgėja iki Joninių (trumpiausios vasaros nakties).
Pavasario lygiadienio šventė yra viena seniausių ir ryškiausių švenčių pasaulyje. Kažkada lietuviai naujuosius metus taip pat skaičiuodavo nuo pavasario lygiadienio pradžios. Sausio 1-ąją Naujaisiais metais paskelbė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. prieš Kr. Į Lietuvą paprotys švęsti Naujuosius sausio 1-ąją atėjo tik XIX a. viduryje.
Mums visiems rūpi istorija, gamta, tradicijos. Todėl ir šiais metais Milašaičių (pirmininkas Romanas Daujotas) ir Palukščio (pirmininkas Romas Rudžinskas) kaimo bendruomenių aktyvas kvietė visus rinktis ant Kejėnų piliakalnio. Nutarėme lygiadienį švęsti truputį kitaip, įnešdami kai ką naujo.

Svečius ir dalyvius kvietėme atsinešti po savo rankų darbo „paukštelį“. Kelią iki piliakalnio pažymėjome „paukštukais“ iš popieriaus, o vartus papuošėme Zitos Stašaitytės sukurtais „kukučiais“. Renginį pradėjome Ritos Kačiušienės pasakojimu apie mūsų krašto poeto Marcelijaus Martinaičio sukurtą personažą Kukutį. Jis įamžintas poeto žmonos Gražinos pagamintoje vėliavoje. Labai džiugu, kad Kukutis šiais metais leidosi į žygį ir, nukeliavęs 200 km, atvyko į 25-ąją jubiliejinę Knygų mugę Vilniuje. Šaunių entuziastų ir žygeivių dėka Kukutis eilinį kartą plačiai pagarsino Raseinių kraštą.

Vėliau visus pakvietėme nusileisti nuo piliakalnio prie Šventupio, apeiginio upelio, tekančio iš rytų. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus.

Susipažinę su Šventupio upelio istorija, skambant nuostabioms dainoms, prausėmės, taškėmės vandeniu. Drąsiausi net pabraidžiojo. Visus viliojo laužo ugnis, kuri teikė jaukumą ir šilumą. Dainavome, žaidėme žaidimus, spėliones. Nuostabiai skambėjo Raseinių TAU moterų ansamblio, vadovaujamo Renatos Aleksiejienės, atliekamos dainos. Slėnyje nuvilnijo tradicinė mūsų daina „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Puikus oras, nuostabi gamta, vanduo – reikalingiausi lygiadienio sąjungininkai. Todėl ir vaikai ritosi kūliu nuo piliakalnio. Tiems, kurie pabūgo leistis į Šventupio slėnį, atnešėme praustis upelio vandens…
Dėkojame visiems dalyviams, palaikantiems gražią idėją tęsti tradicijas ir nuoširdžiai mylintiems Kejėnų piliakalnį.
Visus atvykusiuosius į renginį tradiciškai vaišinome Palukščio dvaro šeimininkių koše, diskutavome, džiaugėmės vieni kitais. Nuoširdžiai dėkojame Palukščio ir Milašaičių bendruomenių aktyvui už atliktą darbą ruošiantis šiam renginiui.

Gražina Pečkaitienė,
Palukščio kaimo bendruomenės narė