Jonas BRIGYS
[1]
Raseinių Šv. Trejybės cerkvės dvasiškiai XIX a. valdė ne tik iš pijorų vienuolyno „paveldėtą“ sklypą mieste, bet ir 1864 m. iš Kauno gubernijos Valstybės turtų rūmų šventikui perduotą vadinamą Skerbų fermą (du sklypus). Be to, 1891 m. iš uždaryto Raseinių dominikonų vienuolyno žemės prie Skerbų fermos dar prijungtas 2135 kvadratinių sieksnių sklypas. Taigi iš viso šventiko žinioje buvo 89 dešimtinės ir 623 kvadratiniai sieksniai žemės. Negana to, nuo 1865 m. jis naudojosi už 7 varstų nuo Raseinių buvusiu apie 17 dešimtinių miško gabalu. Vis tik įgyvendinant 1919 ir 1922 m. įstatymus daugiausia aistrų kilo ne dėl šių žemių nusavinimo, o dėl sklypo Raseinių mieste, nes čia stovėjo cerkvė. Kai kurie cerkvės žemių nusavinimo bylos dokumentai taip pat nušviečia parko istoriją.
Nedatuotame (1920 m.?) dokumente, kuriame piktintasi dėl cerkvei priklausiusio Skerbų dvaro nusavinimo, yra įdomi užuomina apie pačios miesto sodo/parko įkūrimo idėjos atsiradimą.
Anot šio skundo autoriaus (juo galėjo būti cerkvės seniūnas notaras Pigulevskis), „pasiūlius „stropiems savo tėvynės tarnams“ ponams teisėjui Mačiui ir girininkui Čerkeliūnui, Raseinių Miesto Taryba (vėl be sutikimo ir nežinant [stačiatikių] dvasiškijai) padarė pasiūlymą ponui Ministeriui atimti gerą gabalą žemės jau iš kito sklypo pačiame Raseinių mieste, ant kurio stovi cerkvė, šalia jos kad įtaisius ant jo vietos sodą pasivaikščioti. Šita žemė lig šio laiko buvo šventiko daržas, kuris [šventikas] negauna nuo valdžios nei algos nei žemės“.
Iš tikrųjų 1919 m. gruodžio 13 d. Raseinių miesto savivaldybė Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministrui išsiuntė raštą, kuriame siūlė dalį cerkvės žemės – sklypą užimantį „kampą Senatorių gatvės (pastaruoju laiku pavadinta Laisvė gatve) ir Šilavos gatvės, iš viso apie vieną dešimtinę žemės, dalimi dirbamos ir nedirbamos, iškasinėtos duobėmis iš kurių aplinkiniai gyventojai jama smiltį“ panaudoti miesto reikmėms. Anot dokumentą pasirašiusio burmistro, „geografinis padėjimas minėto trikampio žemės [sklypo] pilnai atatinka įtaisymui jame miesto parko ir per tai Raseinių Miesto Taryba, vienbalsiai nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausybę su prašymu, kad bemaž be naudos [esantis] žemės sklypas būtų perduotas Raseinių miestui įtaisymui jame miesto parko, lėšomis miesto.“ Atsakymo dėl šios iniciatyvos negauta, todėl 1920 m. vasario 29 ir 1921 m. lapkričio 12 d. miesto valdyba vėl kreipėsi į Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministeriją primindama, kad dar 1919 m. lapkričio 27 d. miesto taryba buvo nutarusi prašyti vyriausybę skirti „sodno-parko“ įrengimui sklypą iš cerkvei priklausiusios žemės. Kaip minėta, 1922 m. miesto taryba priėmė dar viena nutarimą-kreipimąsi dėl cerkvės sklypo skyrimo parkui.
Į visas šias iniciatyva nesulaukus teigiamo atsakymo teko ieškoti galimybių parką įkurti kitur – 1924 m. gegužės 19 d. Žemės reformos valdybos sprendimu nusavinto Skerbų dvaro sklypas Nr.21 (1,4906 ha) skirtas Raseinių miesto valdybai sodui įrengti. 1928 m. vasario 23 d. sklypas įkainotas 1112,36 lt ir miesto valdybai perduotas naudotis 36 metų laikotarpiui, tačiau senų ketinimų neatsisakyta – „daug patogesnis miesto sodo įrengimui ir dalinai jau medžiais apaugęs“ buvo bažnyčiai skirtas sklypas šalia cerkvės, todėl 1927 m. spalio 15 d. miesto taryba (eilinį kartą) nutarė įsteigti miesto sodą ir pavedė miesto valdybai vesti derybas su stačiatikių (?!) klebonu „žemės sklypų apmainy-mo klausimu“.
Niekaip nepavykstant pasiekti užsibrėžtą tikslą teko kurti planą B – valdyba ir Metropolijos kurija susitarė sukeisti gautus sklypus. Tačiau tradiciškai reikalai stovėjo vietoje, todėl 1929 m. rugpjūčio 9 d. miesto valdyba kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją ir Žemės reformos departamentą prašydama sklypų sukeitimą kuo greičiau patvirtinti, nes „artinasi ruduo, geriausias laikas sode medelius sodinti, kad jau dabar sode reikalinga parengiamuosius darbus pradėti“.
Tačiau šiems geriems norams pritarė toli gražu ne visi. Kai kurių raseiniškių nuomone „prie paminklinio Lietuvoje Raseiniuose Misijų kryžiaus“ numatytas įkurti sodas turėjo čia ir būti, o noras žemę mainyti su bažnyčia yra „vien biznieriavimas valdžios pašalpomis <…> miesto valdovų elgesys demoralizuoja gyventojus, o gyventojai jokiu būdu nesutinka savo sklypo pražudyti ir nustoti gražiausioj vietoj sodo, <…> [šalia kelio] kuriuo pirmoj eilėj valdžios bus pravestas plentas Kaunas-Klaipėda ir gyventojai abiejų, kaip seno, taip ir naujo miesto dalių, nori prie to vieškelio pastatyti Lietuvos nepriklausomybės paminklą“. Be to miestiečius piktino aplinkybė, kad už miesto centre gautą sklypą savivaldybė turėjo bažnyčiai sumokėti nemažą kompensaciją. Jų nuomone sklypas prie cerkvės be jokių ginčų turėjo tekti miestui; čia buvo galima įrengti antrą parką.
Į nepatenkintųjų balsus atsižvelgta nebuvo, tačiau problemų vis vien pakako, ką rodo 1930 m. vasario 1 d. miesto taryboje svarstytas burmistro pranešimas apie minėtų mainų vykdymą. Burmistras pažymėjo, kad „galutiniam miesto sodo įsigijimui reikalinga [išpirkti iš Skerbų dvaro] gautąjį iš Žemės reformos valdybos žemės sklypą prie Misijų kryžiaus“. Tik tada buvo galima slypą parduoti Kurijai, o iš jos mainais pirkti buvusį cerkvės sklypą ir čia tęsti parko sodinimo darbus.
Tuo metu, nelaukiant dokumentų tvarkymo pabaigos, parko sodinimo darbai jau vyko, nes, anot burmistro, sklypas „faktinai jau įgytas ir sodas pradedamas įrengti“. Tarybos posėdyje pristatydamas klausimą burmistras pateikė motyvus, kodėl būtinai ir skubiai reikia šių investicijų. Anot jo, „miesto sodo įrengimas Raseinių miestui yra būtinai reikalingas, nes mieste jokio sodo miesto visuomenei prieinamo nėra, kad arti miesto nei miško, nei parko, nei upės nėra, miesto gatvės medžiais neapsodintos, didelė miesto gyventojų dalis tūno troškiuose kambariuose, o vaikai taip pat kankinami, negali nei grynu oru pakvėpuoti, nei pažaisti neturi kur ir jie geria kiauras dienas dulkes ir kambarių troškų orą, ko pasekmės – džiova ir kitos ligos“. Nors burmistras spalvas kiek sutirštino, tačiau miestiečių gyvenimo sąlygos ano meto Raseiniuose, ypač vasarą, anaiptol nebuvo malonios. Antai 1926 m. rugsėjo 10 d. dienraštis „Lietuva“ apie Raseinius rašė: „gatvių grindinys labai senas, duobėtas; daugel gatvių visai negįsta. Didžiosiomis gatvėmis vaikštinėja karvės, ožkos; gatves šluoja vidurdienį, niekad niekas jų nelaisto ir todėl suprantama, kas dedasi tuo metu <…>“. Miestui parko tikrai reikėjo, todėl taryba burmistro prašymui skirti pinigų žemės sklypo pirkimui pritarė.
1930 m. balandžio 4 d. Žemės reformos valdyba nutarė minėtą Skerbų dvaro sklypą be varžytinių už 5522 Lt parduoti miestui. Iš karto visą sumą valdyba sumokėti negalėjo, tačiau pasirodė, kad sunku surinkti ir pirmąjį įnašą – 25% sklypo kainos (1380,50Lt). Tačiau net ir sumokėjus šį įnašą sklypą vis vien būtų slėgusi skolos kupra, o tokiomis sąlygomis Kurija jo pirkti nenorėjo. Tai reiškė, kad tolesnis parko kūrimo procesas stabdomas, nes „miesto savivaldybė jau turėdama užpirkusi iš [Arkivyskupijos] Metropolijos Kurijos žemės sklypą mieste, negalės jame sodo rengti, nes neturint nuosavybės dokumentų, savivaldybės priežiūros organai neleidžia skirti lėšų miesto sodo įrengimui“.
O nerimauti vertė ne tik rūpestis troškiuose kambariuose kankinamais vaikais. 1931 m. liepos 15 d. įvykusiame miesto tarybos posėdyje klebonas V. Pacevičius pareiškė, kad nuo ateinančių 1932 m. Raseinių bažnyčią ir jos visą turtą tikriausiai perims vienuoliai dominikonai, todėl jis miesto tarybą prašė „dar šiemet galutinai užbaigti Laisvės sodo miesto nuosavybėn įsigijimo ir nuosavybės dokumentų sudarymo klausimą, nes kitais metais būsią per vėlu“. Tai iš tiesų vertė skubėti, todėl miesto taryba vienbalsiai nutarė kuo greičiau rasti galimybių įmokėti 25% sklypo prie Misijų kryžiaus kainos ir su Raseinių klebonu sudaryti reikiamus dokumentus sklypo „Laisvės sodui“ įsigijimui. Taigi dar neįteisinus sklypo įgijimo jau vyko darbai, buvo parinktas būsimo parko pavadinimas (matyt dėl gretimos „Laisvės“ gatvės). Pinigai buvo surasti ir 1931m. gruodžio 31 d. savivaldybė pagaliau įmokėjo pirmąjį įnašą, o kitų metų kovo 11 d. Žemės reformos valdybos nutarimu oficialiai įgijo sklypą prie Misijų kryžiaus (pirkimo aktas surašytas 1932 m. birželio 8 d.). Tiesa, buvo sumokėta tik ¼ dalis, o kitus ¾ pasižadėta sumokėti iki 1934 m. (kasmet mokant už likusią skolos dalį 6% palūkanų).
Atrodo, kad problemos pagaliau buvo išspręstos, tačiau taip tik atrodė, nes savivaldybei dar reikėjo rasti pinigų parko sklypui iš bažnyčios nupirkti, vykdyti kitus miesto tvarkymo darbus. Taigi likusi įnašo dalis nejudėjo ir per keturis metus su palūkanomis skola išaugo iki 5176,58 Lt. Todėl 1935 m. vasario 15 d. Žemės reformos valdyba nusprendė už nesumokėtą skolą savivaldybei priskaičiuoti baudą (dėl to skola padidėjo iki 6103,73 Lt), o prie Misijų kryžiaus buvusį Skerbų dvaro sklypą parduoti iš varžytinių. Burmistrui A. Juodkai vėl teko rašyti raštą Žemės reformos valdybai, įrodinėti, kad „miesto savivaldybė būtinai turėjo statyti mokyklą, grįsti neišvažiuojamas gatves“ todėl pinigų sklypo išpirkimui pritrūko. Tuo tarpu naujas miesto sodas buvo „jau pusėtinai sutvarkytas“, todėl po varžytinių netekus Skerbų sklypo būtų prarastas ir parkas.
Šiaip taip sukrapščius ⅔ nesumokėtos sumos – 4141,50 Lt – varžytinės buvo atidėtos. Tačiau pinigai vėl išseko ir 1937 m. teko griebtis paskutinio šiaudo – prašyti Žemės ūkio ministro 1932 m. pirkto Skerbų sklypo kainą sumažinti 50%. Tačiau tokio klausimo vienas Žemės ūkio ministras spręsti negalėjo – prireikė ir Finansų ministerijos įsikišimo. Galų gale bendru abiejų ministerių nutarimu sklypo kaina sumažinta 50% ir miesto savivaldybei liko sumokėti 1068,70 Lt. Tik sumokėjus minėtą pinigų sumą 1938 m. kovo mėnesį suvaržymas Skerbų sklypui buvo panaikintas. Taigi išvengta varžytinių, miesto sodo įrengimo darbai galėjo būti tęsiami, o mes galime dėti tašką antrosios parko istorijos dalies pabaigoje.