Maironio jauniausiai dukterėčiai Danutei – 110 metų

Versija spausdinimui

Balandžio mėnesį minime gražią jubiliejinę sukaktį. Poeto kunigo prelato Maironio jauniausiai dukterėčiai Danutei Lipčiūtei-Augienei sukaktų 110 metų.
Ji gimė 1914 m. balandžio 14 d. Bernotuose, Raseinių rajone. Nugyvenusį ilgą turiningą gyvenimą mirė sulaukusi 106-ių metų, 2020 m.
spalio 22 d. Jungtinėse Amerikos valstijose. D. Lipčiūtė-Augienė – rašytoja, dramaturgė, mokytoja, JAV visuomenės ir kultūros veikėja. Ji labai artima ir mylima Maironio giminaitė – poeto sesers Kotrynos jauniausioji dukra. Lipčių šeimoje augo septyni vaikai ir jie visi paūgėję gyveno prelato namuose Kaune. Maironis juos visus išleido į mokslus. Danutė ilgiausiai – visą dešimt­metį – gyveno dėdės namuose. Ji matė ir juto, kaip Maironis skaudžiai pergyvena, kad jo kūryba ir jis pats nepakankamai vertinamas. Tik dėdės kunigo dėka ji galėjo mokytis, įgyti žinių ir tiek pasiekti savo gyvenime.

D. Lipčiūtė mokėsi ir baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką, prancūzų kalbą ir literatūrą, studijas baigė 1937 m. 1937–1939 m. žinias gilino Sorbonos Fonetikos institute. 1939–1941 m. dirbo Kauno gimnazijų mokytoja. Buvo ateitininkų „Šatrijos“ draugijos veikėja. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Danutės vyras – dailininkas Paulius Augius-Augustinavičius. Jis kai kurių Danutės knygelių iliustratorius. Jo kūrybinį palikimą Danutė padovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui.
D. Lipčiūtės-Augienės kūryba pirmiausia yra skirta vaikams. Ne visi jos kūriniai buvo išleisti, tačiau buvo skaitomi ir vaidinami lietuvių susibūrimuose JAV. Nuo 1932 m. eilėraščiai publikuoti žurnale „Naujoji vaidilutė“. Bendradarbiavo leidiniuose „Žiburiai“ (Vokietija), „Eglutė“, „Draugas“, „Šv. Kalėdų aidai“ (JAV). Sukūrė pjeses vaikams „Užburti vaikai“, „Velykos“, „Kalėdų žvaigždė“, „Meškos mokykla“. Išleido knygeles vaikams: ,,Pupos pasaka“ (Čikaga, 1970 m.),
,,Močiutės dovanėlė-abėcėlė“ (Čikaga, 1976 m., Vilnius, 2004 m.), ,,Močiutės pasakos“ (Čikaga, 1983 m. ir 1985 m.),
,,Eilėraščiai mažiems nedideliems“ (Vilnius, 1992 m.).
Su D. Lipčiūte-Augiene labai draugiškus santykius palaikė Maironio žemietė, ilgametė Pikčiūnų aštuonmetės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, maironiečių būrelio įkūrėja ir vadovė, Maironio gyvenimo bei kūrybos mylėtoja, puoselėtoja Valerija (Bakšytė) Rimkienė (1929–2021). Maironio dukterėčia Danutė, viešėdama Lietuvoje, lankėsi Bernotuose savo tėvų namuose.
Mokytoja V. Rimkienė surinko kone visus Maironiui artimų žmonių prisiminimus ir pasirūpino, kad jie būtų užfiksuoti ir taip išsaugoti istorijai. Danutės prisiminimai užrašyti 1975 m. Skaitytojui pateikiama nedidelė netaisyto ir neredaguoto prisiminimų teksto dalis.

Jonelis vėžius gaudo
Gražios Bernotų, Maironio tėviškės, apylinkės. Luknės ir Sandravos upeliai, jų santaka, nuolaidūs ir statūs krantai, pilni lakštingalų, konvalijų, žibučių ir riešutų. Vaistažolių, žemuogių ir ramunių. Luknė nėra gili, bet vingiuota. Vietomis platesnė, vietomis – peršokama. Bet pilna žuvies ir vėžių. Užaugusi Pranutė labai skaniai išvirdavo vėžius. Taip ir matau raudonuojančius kupinose lėkštėse. Jonelis mėgdavo eiti vėžiauti. Dieną vėžiai miega. Gaudyti eidavo vakarais ar naktį. Naktigonėn išjoję ar tyčia žūklėn išsirengę kaimo vyrai, sudegiodavo šiaudų kūlius prie kranto. Tada nė balanos nereikėdavo žiebti tikrinant sietelius, kuriuose kabojo rūpestingai nuluptos varlės… Šiurpu dabar apie tai rašyti, o kartą esu ir pati vieną varlę lupusi… Atsimenu, sunkiai ją suradau, pykau ant garnių, kam jie varles išgaudo… Išalkę vėžiai, užuodę varles, ropoja iš urvų ir sulipa į sietelius užandžiauti. Belieka pakelti sietelį ir surankioti smaguriautojus… Vėžių gaudymas vaikams – neeilinė pramoga. Žinoma, tėvai retai juos leidžia su šeimyna braižytis naktį. Mergaitėms ir netinka. Bet Jonelis išprašydavo. Iš ryto sesytėms, anksčiau jas prikėlęs, rodydavo pilnus kibirus knibždančių, ilgomis žnyplėmis apsikabinėjusių vėžių.

Vita Šikšnytė-Andrulienė,
muziejininkė, restauratorė

Komentarų nėra