MANO ANGELAS

Viktorija ADOMAITYTĖ [1]

Aš niekada neklausiau, kas esi,
Nesakė niekas- niekas nežinojo.
Radau aš tavo tylą ilgesy,
Kai, rodės, laikas pamirštas sustojo.

Ir niekada neklausiau, kur buvai,
Tai man priminė žiemos balti paveikslai,
Trapiais žiedais pražystantys langai
Ir kvapas keistas vėjo įsileisto.

Jei kartais ateini dar lietumi,
Neklausi- ar sugrįšiu, ar priimsi,
Išmokei: gyvenu jau viltimi,
Žmogum, kad miręs, angelu atgimsi…