[1]
Kai Ariogalos kultūros dykynėje išauga daigas
Steponas NACIUS
Daug kas keitėsi per praėjusius metus, todėl būtų prasminga juos apžvelgti. Praėjusiais metais ne tik aprašėme vykusius renginius, bet ir kėlėme svarbų klausimą – kas yra kaltas dėl kultūrinio sąstingio, nes pirmoje metų pusėje Ariogala negalėjo pasigirti didele renginių gausa. Atrasti sąstingio priežastis buvo išties svarbu, o tai padaryti galima tik išklausius visas puses. Visų policijos buvo panašios: pyko, vienas kitą kaltino, bet niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės. Skaičiavome gaunamus finansus, etatus bei negaunamas, bet galimas sumas. Tuomet miestelyje prasidėjo seniūno rinkimai, apipinti visokiausiomis peripetijomis bei savųjų propagavimu. Tuomet laikinoji seniūnė iš šalies viską ramiai stebėjo, bet neprisidėjo prie kultūrinio gyvenimo problemų sprendimo. Atrodė, jog miesteliui vėl vadovaus visiems bandantis įtikti A. Valiušis, kuris pakilimo metais nesugebėjo puoselėti ar globoti, juo labiau skatinti nei kultūrinio, nei socialinio Ariogalos gyvenimo. Įsivyravo švietimo įstaigų organizuojami renginiai, kuriuose buvo bandoma pademonstruoti, kaip šauniai už gaunamas lėšas paruošiami moksleiviai. Tuomet miestelyje buvo dar mažai iniciatyvų, bet greitai viskas pradėjo keistis. Pradėjo kurtis pirmosios grupės ir grupelės, kurios dirbo iš entuziazmo, o ne vadovų palieptos. Džiugu, kad Saulius Bendoraitis prisidėjo prie pirmosios roko grupės sukūrimo Ariogaloje, brolis ir sesė Marijus ir Gintarė Liakai stebino savo muzikine veikla bei šaunioji mergaičių trijulė – Ilvita Balžekaitė, Gintarė Banytė ir Miglė Švenčionytė savo profesionaliais pasirodymais garsino mūsų miestelį. Visi šie jauni žmonės vertė mus didžiuotis savo kraštu, savo miestu. Pirmieji Šarūnės Rimdeikytės pasirodymai privertė ne vieną sėdintį salėje nubraukti ašarą. Pradėjo kurtis naujos iniciatyvos, bet kartu teko nuleidus galvą stebėti, kaip miršta senosios. Seniai teko matyti „Sielos būrį“, lipantį ant scenos, o ir Šarūnė – vis retesnis svečias. Viliuosi, kad tai keisis, ir scenoje vis dažniau išvysime naujas iniciatyvas, kaip Marijaus Liako suburtoji roko grupė, bei senąsias, kurios scenoje atrodys vis profesionaliau.
Rudenį pirmą kartą pamačiau, kad mūsų naujoji seniūnė Renata Aleksiejienė atėjo ne valdyti, bet dirbti. Rezultatas buvo matomas jau po gero mėnesio. Pirmasis nemokamas ir daugelio miestelio gyventojų poreikius atitinkantis renginys – ,,Mūsų laiką skaičiuoja Dubysa“ (pavadinimas neįtikėtinai panašus į Kėdainių renginį). Renginys savo kokybe bei atlikėjų profesionalumu nenusileido Lietuvos aukščiausio lygio renginiams. 6 valandos gyvo garso, įvairių žanrų atlikėjai – nuo klasikinio stiliaus iki roko – įtinkantys visoms miestelio socialinėms grupėms. Tuomet žiūrėdami į susirinkusiuosius matėme susitelkimą, bendrumą, atradome viltį, kad sąstingis pasibaigs ir iš didžiulės duobės sugebėsime išlipti, nes visi pradėjome dirbti vardan Ariogalos. Seniūnė sugebėjo sutelkti gyventojus ir atgaivino kultūrą. Žinoma, tenka pripažinti, jog šalia turėjo gerus pagalbininkus.
Kultūros namuose pirmojoje 2011 metų pusėje renginių vyko labai mažai. Tuomet tik minėjimai, ir tie ne visi, džiugindavo miestelėnus. Bet po seniūnės atėjimo bei spaudos kritikos viskas pradėjo keistis. Renginių gausa privertė stebėtis, nejau čia ta pati kultūros direktorė Rasa Sadauskienė? Nuoširdžiai dėkui už tai, kad pagaliau kultūros namai atgijo ir beveik kiekvieną savaitgalį buvo viena lankomiausių miestelio vietų. Kartais nustebindavo perpildyta salė, kada atvykdavo svečiai, juo labiau – ekrano žvaigždės. Tada miestelėnai būriais traukdavo. O saviškių renginių neidavome žiūrėti. Ši problema – naujų metų iššūkis išsiaiškinti priežastis ir, be abejo, pagelbėti kultūros namų vadovei.
Trečioji valdovė – VO ,,Ariogalos santara“ ir jos pirmininkė liko nepastebėta, nors, žinoma, kaip viena iš organizatorių prie keleto renginių prisidėjo. Šiais metais pirmoji Ariogalos šventė įvyko organizuojama tik VO „Ariogalos santaros“ (sausio 8 d. „Trijų karalių šventė“). 2012 – Naujieji metai – prasidėjo „Nobelio“ ceremonija, kuri eilinį kartą privertė susimąstyti, kokie išradingi šios organizacijos atstovai. Renginio pradžioje graži kalba nuteikė optimistiškai (buvo apžvelgti pliusai ir minusai). Nominacijos
kiek nuvylė, jų buvo palyginti mažai. Didžiausias nusivylimas dėl nominacijos „Veikliausias seniūnas“. Tad kyla natūralus klausimas, kokia tvarka skiriamos nominacijos? Gal yra vykdoma apklausa? Ariogaloje esantys kortai atgijo vieno seniūnaičio dėka, to paties, kuris aktyviai kovojo dėl takelio į prekybos ,,sostinę“ suformavimo bei daugelio kitų opių miestelio problemų. Dėjo daug jėgų bei pastangų, bet, deja, jos liko nepastebėtos. Čia veikiausiai suveikė „ne savas“ sindromas. Kaip pasakysi žmogui ačiū, kuris turi aiškią nuomonę ir prisideda prie kitos barikadų pusės?
2011 metai Ariogaloje padėjo atgyti kultūriniam gyvenimui. Viliuosi, jog jauni, gležnūs sužydėję kultūros žiedeliai ir toliau augs, bus puoselėjami bei matomi visiems miestelėnams. Gerų kultūrinių renginių naujaisiais 2012 metais!
Savanoriška veikla: iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius
Antanas GERMANAVIČIUS
Terminas „savanorystė“ ilgus metus man asociajavosi su kariuomenės savanoriais. Greičiausiai būtent tokių veikėjų garbei ir pavadinti kai kurių Lietuvos miestų prospektai ar kiti objektai. Panašiai savanorystę dėl įvairiausių priežasčių įsivaizduoja daugelis tautiečių. Sudalyvavęs tarptautiniame savanorystės projekte ir truputį susipažinęs su įvairiais jos aspektais Lietuvoje ir užsienyje, šiuo rašiniu tikiuosi supažindinti nieko apie šią veiklą nežinančius (jei dar tokių liko po 2011 m. savanorystės metų), pasiūlyti vieną kitą įžvalgą „viską žinantiems“, o kai kam gal net padėti suprasti, kad savanoriška veikla jau seniai beužsiimta. Tuo tikslu pirmiausia siūlau daugiau orientuotis į terminus „savanoriška veikla“ arba „savanoriškas darbas“, kurie,
mano galva, neturi militaristinio atspalvio ir apima daug daugiau prasmių nei „savanorystė“.
Teisinėje valstybėje savanoriškas darbas yra reglamentuojamas teisės aktais ir normatyviniais dokumentais. Tokiu būdu tikriausiai siekiama, kad ši veikla būtų aiškiau apibrėžta. Siūlau per daug nesigilinti į nuolat keistis linkusius įstatymus, o pabandyti suprasti savanorišką veiklą savaip. Lietuvos savanorių centro internetinėje svetainėje savanoriškas darbas aiškinamas kaip galimybė kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, tautybės, religinių
bei politinių įsitikinimų, amžiaus ir sveikatos, panaudoti savo žinias ir patirtį, realizuoti savo pomėgius, susirasti naujų draugų, tapti reikalingu kitiems, gerai praleisti laisvalaikį, įsitraukti į darbą ir dalyvauti visuomenės gyvenime, keičiant jį pagal bendruomenės poreikius. Mano pastebėjimu, savanoriška veikla patraukia tuos asmenis, kurie nori gyventi pagal principą „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“ įgyvendinimo, o nepakančius idėjoms, artimoms komunizmui, nuraminsiu paaiškindamas, kad sąlygos savanoriškai veiklai vykdyti puikiai išvystytos būtent Vakarų pasaulyje ir tai visiškai neprieštarauja demokratijos normoms.
Dalyvaudamas tarptautiniame savanorystės projekte Italijoje pagal Europos savanorių tarnybos (EST) programą, finansuojamą Europos Sąjungos, turėjau progą susipažinti su dešimtimis kitų savanorių iš įvairių Europos Sąjungos šalių ir net Amerikos bei Azijos žemynų. Tai 18 – 30 m. amžiaus jauni žmonės, šią veiklą rinkęsi tikrai ne dėl to, kad nerado apmokamo darbo. Dažniausi motyvai – noras išbandyti save naujoje srityje, pamatyti naujus kraštus, užmegzti pažintis ir susirasti bendraminčių. Sutikau keletą jaunuolių, kurie savanoriauti išvažiavo vos baigę vidurinę mokyklą, projekto metu tikėdamiesi suprasti, kokią studijų kryptį ateityje pasirinkti. Daugelis savanoryste pasinaudojo kaip neoficialia stažuote. Pavyzdžiui, ką tik baigusi studijas pedagogė dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, o žurnalistikos studentė jaunimo centre prisideda prie vietinio laikraščio leidimo. EST programos dalyviai visiškai aprūpinami maistu, pastoge, dengiamos kelionių iš tėvynės ir grįžimo į ją po tarnybos išlaidos, yra ir kitų privilegijų. Iš kandidato nereikalaujama jokios konkrečios darbinės patirties ar kvalifikacijų (programa orientuota į neformalųjį ugdymą, taigi ir į paties savanorio naujų kompetencijų ugdymą), o veiklos rasti įmanoma beveik visose srityse nevyriausybinėse organizacijose (nuo slaugos iki projektų administravimo). Sąlygos savanoriauti sudaromos netgi neįgaliesiems. Taigi turime visapusišką aprūpinimo paketą, kuriuo pasinaudoti susivilioja ne vienas „ieškotojas“.
Savanoriška veikla tarptautiniu lygiu įmanoma ne vien dalyvaujant EST programoje. Pasaulyje yra organizacijų, siūlančių trumpalaikes ir ilgalaikes savanorystės programas Indijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje. Kai kuriais atvejais kandidatams keliami pakankamai aukšti kvalifikaciniai reikalavimai. Kitais atvejais reikia patiems investuoti ar bent iš dalies padengti kelionės ir pragyvenimo išlaidas. Visiškai ne paslaptis, kad kažkam tai pelninga. Natūralu, kad organizuodami ir kontroliuodami didelio masto projektus bent jau aukščiausiojo lygio vadovai nebadauja. Tačiau tai netrukdo pasinaudoti savanorystės projektų teikiamomis galimybėmis. Tai patvirtino mano paties šešių mėnesių patirtis sunkiai auklėjamų ir problemų šeimose turinčių paauglių prieglaudoje Milane, tą patvirtina ir kiti pažįstami savanoriai. Visi turėjome galimybę išbandyti save naujoje srityje, pramokti užsienio kalbos, atpažinti naujas kryptis, kuriose norėtųsi tobulėti. Ant mano stalo tebeguli psichologijos temomis rašantis žurnalas, kuriame vieno straipsnio autorė pateikia mokslininkų pasamprotavimus apie savanorystę. Tai tos pačios banalios išvados: „savanorystė naudinga emocinei ir fizinei sveikatai“, „savanorystė didina pasitikėjimą savimi“ arba „savanorystė – laimės šaltinis“. Šiose frazėse yra daug tiesos, tačiau, manau, kad savanorystę platinti masinės informacijos priemonėmis reikėtų labai santūriai, antraip „madingi“ taps tik tie jos elementai, kurie gali kažkam suteikti populiarumo, valdžios ir pelno. Panašiai kaip jau atsitiko su demokratija ar ekologija. Savanoriško darbo galimybių jau yra ir Lietuvoje. Taigi idėjiniai veikėjai, nesvarbu, koks yra jų amžius ar profesija, turi progą parodyti savo galimybes ir padėti patenkinti poreikius tų, kurie, jų nuomone, galimybių turi mažiau.
Pabaigoje siūlau keletą įžvalgų, padėsiančių dar geriau suprasti, kas yra ta savanorystė. Ar teko laisvą dieną padėti draugui ūkyje? O išvalyti sniegą iš senyvo kaimyno kiemo? Traukti iš pusnies nepažįstamo žmogaus automobilį ar pavežti tranzuotoją? Pašerti valkataujantį gyvūną? Be jokio atlygio prižiūrėti kažkieno vaiką? Paaukoti laiko ir pasidalinti profesinėmis žiniomis su bendradarbiu? Tikriausiai aišku, kur lenkiu. Esu tikras, kad kažką panašaus teko daryti. Dėl to visai neraginu stoti į kokias nors organizacijas, didinti savanoriško darbo apimčių ir skanduoti banalių frazių apie tokių poelgių teikiamą pilnatvę bei tikėtis įvertinimo. Kiekvienas turi savų motyvų eidamas pagelbėti neatlygintinai, bet greičiausiai supranta, jog tokiu būdu lengviausia parodyti pasauliui, ko iš jo tikiesi ir kokią „valiutą“ labiausiai vertini.
Dėmesio – skelbiama nominacija
Deimantė GRAUSLYTĖ
Šį savaitgalį galėjome stebėti atgimusius muzikinius apdovanojimus. Kiekvienas turime savo nuomonę apie šiuos apdovanojimus, tačiau dauguma sutiks, kad toks renginys pirmiausia yra reikalingas Lietuvos atlikėjams ir, žinoma, visuomenei. Ariogaloje praėjusį savaitgalį taip pat buvo teikiamos nominacijos. VO „Ariogalos santaros“ organizuotoje „Trijų karalių“ šventėje buvo apžvelgti praėję metai ir įteiktos nominacijos.
Renginio vedėja Gintarė Banytė, pasveikinusi žiūrovus, į Ariogalos kultūros namų sceną pasakyti kalbą pakvietė VO „Ariogalos santaros“ pirmininkę Marytę Kvietkuvienę. Ji buvo puikiai pasiruošusi: apžvelgė tiek Ariogaloje egzistuojančias problemas: nedarbą, nerenovuotus kultūros namus, neasfaltuotą Darbininkų gatvę ir pan., tiek teigiamus postūmius: atgyjančias aktyvaus laisvalaikio zonas, naujos seniūnės išrinkimą ir t.t. Pagrindinė pirmininkės misija buvo įteikti nominacijas, skirtas prisiminti 2011 metus. Šią misiją įgyvendinti padėjo trys karaliai, kurie atėjo į sceną nešini dovanomis: smilkalais, miros šakele, o trečiasis karalius į sceną lipo nešinas maišeliu, pripildytu aukso smilčių.
Nominacijos buvo suskirstytos į dvi dalis: „Šviesūs ir pasipuošę sutikime šventes“ bei tradicinės nominacijos: „Metų įvykis“, „Metų renginys“, Metų žmogus“, „Metų naujokas“ ir pan. Šiais metais kaip niekada gausiai buvo apdovanoti savo sodybas, sodo bendrijas, langus, įstaigas, laiptines puošę žmonės (įteiktos šešios nominacijos). „Metų įvykiu“ paskelbtas Renatos Aleksiejienės išrinkimas į Ariogalos miesto seniūno postą, „Veikliausio seniūnaičio“ nominaciją gavo Gediminas Pocius (Melioratorių seniūnaitis), „Metų atradimas“ – literatų klubo „Atgaiva“ įsteigimas, kuris vienija keturiolika narių, „Aktyviausias VO „Ariogalos santaros“ narys“ – Janina Andrijaitienė. Kita nominacija, sukėlusi nemažai žiūrovų šypsenų, buvo „Aktyviausia renginių lankytoja“. Ja pripažinta Lina Dapkienė. Ironiška, bet būtent šiame renginyje ji ir neapsilankė. Taip pat buvo įteikta nominacija „Metų korespondentui“ – Petrui Urbonui bei „Metų rėmėjui“ – UAB „Inkubas“.
Kaip teikiant muzikos apdovanojimus, taip ir skelbiant nominacijas, ne visų nuomonė sutapo. Žinoma, Ariogaloje vyko ir daugiau svarbių įvykių, kuriuos buvo verta prisiminti, ar buvo asmenų, kurie aktyviai veikia. Viskas priklauso nuo užsibrėžto lauko, nuo išsikeltų kriterijų.
Po nominacijų paskelbimo į sceną lipo svečiai iš Klaipėdos – kapelija „Mingė“. Tada supratau, kad lygiai prieš metus vykusioje „Trijų karalių šventėje“ šalia gausybės atlikėjų ir grupių tą kartą į sceną lipo ir kapelija iš Ariogalos, kurios pastaruosiuose renginiuose nematyti. Žinoma, malonu matyti svečius iš svetur, tačiau tikėkimės, kad ir Ariogalos kapeliją dar išvysime greta jaunų Ariogalos atlikėjų. Malonu ir džiugu, kad aktyvių ir muzikalių jaunuolių miestelyje nestinga, tačiau taip norėtųsi, kad ir pabaigę mokyklą ariogališkiai nenustotų lipti į sceną ir toliau išliktų aktyvūs tiek kultūrinėje, tiek sportinėje, tiek mokslinėje srityse. Viliuosi, kad ne tik Ariogalos kapela lips į sceną, bet ir tautinių šokių grupė, kurios pasirodymai būdavo lyg maži spektakliai, dar atgims.