Mano Ariogala

JNVO – lyginome Lietuvos ir Lenkijos situaciją

Milda ZAKAITĖ

 Lapkričio 6–11 dienomis mokymų centre „Daugirdiškės“ vyko mainų projektas. Jo tikslas buvo sutraukti kuo daugiau jaunų žmonių, jaunimo organizacijų susipažinti su galimybėmis jaunam žmogui savanoriauti, jungtis prie veiklos ir kitaip būti naudingiems Lietuvoje ir Lenkijoje. Mainų projektą remia Lietuvos ir Lenkijos jaunimo
mainų fondas.   

Šis fondas veikia nuo 2007 metų. Finansuoja dvišalius jaunimo projektus, kuriais skatinamas bendradarbiavimas tarp lietuvių ir lenkų, ugdomas noras pristatyti savo kultūrą, visuomenę bei geriau pažinti kaimyninę šalį – jos žmones, papročius, tradicijas, kultūrą. Fondui svarbu, kad įgyvedinamas projektas būtų naudingas dalyviams tobulinant įgūdžius: dirbant tiek komandoje, tiek savarankiškai, nebijant prisiimti atsakomybės.   

Mainų projektas truko 6 dienas. Lenkai buvo vyresni negu mes, lietuviai. Mūsų grupėje buvo keletas mokinių ir nepilnamečių, o svečiai – visi studentai. Bet nei amžius, nei kalba (kalbėjome tik angliškai), nepakišo kojos, mes labai lengvai susidraugavome.   

Viskas prasidėjo nuo susipažinimo ir grupės formavimo užduočių. Tai užduotys, kurios niekaip negali būti atliktos vieno žmogaus. Čia reikia komandinio darbo, pasitikėjimo ir daugybės minčių bei palaikymo. Labiausiai įsiminusi užduotis buvo ant sukaltos iš lentų A raidės pernešti žmogų. Rodos, lengva, bet buvo tikrai sunku, nes nešantys žmonės vienas nuo kito buvo nutolę beveik 6 metrų atstumu. Vis dėlto šią užduotį mes įveikėme. Antrą dieną veikla buvo ne mažiau įdomi, skirta pristatyti savanorių organizacijas. Vyko TV šou, kurio metu reikėjo pristatyti savo organizaciją, suvaidinti – parodyti joje vykstančią veiklą. Viso to pabaigoje susėdome prie vedėjo ir atsakėme į porą klausimų. Vakare vyko kultūrinis patiekalų ir gėrimų vakaras. Buvo patiekiami įvairiausi tradiciniai patiekalai. Lenkai paruošė
sriubą iš vištos vidurių. Skamba tikrai neestetiškai, net šlykščiai, bet sriuba tokia gardi!

Kitą dieną kalbėjome apie jauną žmogų. Kas jis, koks jo amžius, ką jis daro, kokie yra jo norai, pareigos, specialūs atributai, kas dabar jam madinga, aktualu ir pan. Teko skirstytis į grupeles ir piešti, diskutuoti, vaidinti, pristatinėti.    

Ketvirta diena buvo skirta savanorystei. Diskutavome, kodėl verta ir kodėl neverta savanoriauti. Kalbėjome apie EVS – tarptautinius savanorystės projektus jauniems
žmonėms, kuriais siekiama ugdyti jų pilietiškumą, solidarumo jausmą, skatinti kitų kultūrų pažinimą, stiprinti tarpusavio supratimą ir toleranciją.    

Tarnybos metu savanoris išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir dirba ne pelno siekiančioje organizacijoje, kuri atlieka bendruomenei naudingą neapmokamą darbą socialinėje, kultūrinėje, gamtos apsaugos, jaunimo ir visuomenės informavimo ar kt. srityje.    

Europos savanorių tarnyba – tai ir mokymosi tarnyba. Dalyvaudami EVS projektuose jaunieji savanoriai ugdo turimus gebėjimus bei įgyja naujų žinių, patirties ir įgūdžių.    

Projekto metu mes taip pat kūrėme filmukus savanorystės tema. Mano grupės tema buvo „Darbas ar savanorystė“. Įrodinėjome, kad savanorystė geriau negu darbas pirmiausia todėl, kad ji nėra tokia monotoniška, antra – įgyji labai svarbių įgūdžių, kurie bus naudingi ieškant darbo – ruošėme CV anketą. Vakare mūsų laukė tradicinė sauna. Keista, kad keli lenkai joje lankėsi pirmą kartą. Jiems labai patiko.
   Kitą dieną važiavome į sostinę. Iš pradžių aplankėme Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungą „Apskritas stalas“ (VJOSAS), kurios pagrindinis tikslas – visų Vilniaus
mieste veikiančių jaunimo organizacijų atstovavimas miesto savivaldybės institucijose.   

Priešpaskutinę dieną žaidėme „Geocaching’ą“ po Trakus. Tai žaidimas, kuriame naudojamas GPS įrenginys – nustatai tam tikras koordinates ir, jei gerai įvedi, randi lobį. Vėliau vykome į Lentvario jaunimo centrą, kuriame ir užbaigėme savo programą, pasidalindami viso projekto įspūdžiais, atskleisdami, kas patiko, o kas –
ne.    

Projektas leido geriau pažinti ne tik kaimyninę valstybę, bet ir save. 

„Naisių vasaros“ aktorių fenomenas

 Gintarė GREIČIŪTĖ

Apie kultūrą „Mano Ariogalos“ puslapyje rašyta jau ne kartą („Trys valdovės“, 2011 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 34; „Kas kaltas dėl Ariogalos kultūrinio gyvenimo sąstingio“, 2011 m. rugsėjo 1 d. Nr. 35). Dažniausiai juose buvo peikiami tie, kurie organizuoja (turėtų organizuoti) kultūrinius renginius ar yra už juos atsakingi. Šį kartą kultūros sritį norėtųsi analizuoti kitu kampu, atsižvelgiant į vartotojus, į visus mus, kuriems skirti kultūriniai renginiai paįvairinti kasdienybę.            

Vasara, kultūra, Ariogala   

Tenka pripažinti, kad vasarą kultūrinių renginių Ariogaloje nebuvo daug, bet ar tai stebina? Nemanau. Juk vasarą vyksta nacionalinio lygmens renginiai, nemažai jų – nemokamai. Tenka spręsti dilemą, kurį renginį pasirinkti, kuris labiau atitinka mano lūkesčius ir poreikius. Renginiai nemokami, bet į juos reikia važiuoti, o šiais laikais
tai – prabanga. Bet ir čia yra išeitis – dviratis. Tai galimybė nuostabiai praleisti savaitgalį, sujungiant sportą ir gerą muziką ar spektaklį. Kam teko važiuoti į Kulautuvos „Akacijų alėjos“ koncertus, tų neturėtų stebinti toks pasiūlymas, nes dažnas klausytojas pasirinko būtent šią transporto priemonę. Tad noras gali daug ką…    

Raseiniai gali didžiuotis renginiu, stebinančiu ne tik Raseinių, bet ir aplinkinius rajonus – Molavėnų piliakalnių papėdėje vyksta spektakliai, skirti Mindaugo karūnavimo dienai paminėti. Žinoma, gaila, kad spektakliams nėra pasirinktas Ariogalos kraštas, puiki tam zona būtų nuostabūs Dubysos slėniai. Savotiška siekiamybe galėtų tapti Ariogalos festivaliai. Erdvė tam tikrai tinkama, talentingų ir ambicingų žmonių irgi yra, tad vieną dieną gal Ariogala galės pasidžiaugti ne tik politinių kalinių ir tremtinių švente.

Ar iš tiesų kultūriniai renginiai mums yra reikalingi?  

Praėjusių metų pradžioje siekėme įgyvendinti gražią idėją šaltais žiemos šeštadieniais paįvairinti Ariogalos gyventojų vakarus – kvietėmeį renginį „Aš, pagalvė ir palėpė“. Idėja labai panaši į jau minėtos „Akacijų alėjos“, kur klausytojas, kad būtų jaukiau, atsineša pledą ir pagalvę. Jaukią aplinką papildo žvakių šviesa ir vietos menininkų fotografijos. Tokioje aplinkoje atliekamos dainos skamba ypatingai. Viešinant renginį, žmonių susidomėjimas buvo tikrai nemažas, dažnai teko girdėti: „gera idėja“, „būtinai ateisim“, „pagaliau“ ir pan., bet rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjomės. Nors reklamavomės nemažai, renginys buvo nemokamas ir alternatyvų laisvalaikiui nebuvo, tačiau žmonių į renginį susirinko tikrai negausiai. Kas kaltas? Sunku pasakyti, gal Ariogalos gyventojų poreikiai ne tokie? O gal pasitaikė bloga diena?   

Būtent blogas oras dažnai tampa priežastimi, kodėl neiname į renginius. Juk orą visuomet lengviau apkaltinti nei noro stygių. Tačiau blogas oras būna greitai pamirštamas, jei renginyje dalyvauja „žvaigždės“ – asmenys, kuriuos galime matyti kasdien žydrųjų televizorių ekranuose. Būtent šią tendenciją ir parodė lapkričio 9 dieną vykęs „Naisių vasaros“ aktorių spektaklis „Krintant žvaigždei, la-la-la“.    

„Naisių vasaros“ aktorių fenomenas  

Nors lapkritis lepina mus gerais orais, tačiau trečiadienio vakarą oras nebuvo pats geriausias, ir visi turėjo puikią progą pasakyti, kad „labai norėjau eiti į spektaklį, bet
buvo tamsu ir oras darganotas“. Tačiau taip neatsitiko. Atėjusi į Kultūros centro Ariogalos filialo salę likus vos keletai minučių iki šeštos valandos vakaro, likau maloniai nustebinta. Salė buvo sausakimša. Žiūrovų amžius labai įvairus.   

Visi su smalsumu sekė kiekvieną „Naisių vasaros“ aktorių išėjimą į sceną, liko patenkinti aktorių pasirodymais, ką parodė gausūs žiūrovų aplodismentai.  Kaip kitaip galima vertinti žmones, kurie už netrumpą pasirodymą neėmė nei vieno lito. Aktoriai pademonstravo, kad vienas kitą puikiai pažįsta, yra susibendravę.   

„Naisių vasaros“ teatro susikūrimo istorija primena „Keistuolių teatro“, kuris sudarytas iš kurso draugų, praleidusių ne vienerius metus kartu kremtant aktorystės meną. Skiriasi tik mokymo įstaigos. „Naisių vasaros“ aktoriai mokėsi Šiauliuose, kur didelis dėmesys buvo skiriamas ir renginių organizavimui, apšvietimui bei įgarsinimui.
    Į Ariogalos kultūros namų sceną buvo atvežtas vienas iš šešių „Naisių vasaros“ spektaklių, tad tikimės, kad tai ne paskutinis susitikimas su šiais aktoriais ir jie įtrauks Ariogalą į savo gastrolių sąrašą ateityje.    

Kad ir kaip būčiau sužavėta „Naisių vasaros“ teatro idėja (nemokamo teatro idėja skleidžiama po visą Lietuvą, užsukant į sales, kur telpa vos 50 ar net mažiau žmonių), kad ir kaip džiugu buvo matyti pilną salę žiūrovų, tačiau neapleido jausmas, kad visa tai dirbtina. Daugelis atėjo todėl, kad pamatytų televizijos žvaigždes, kad grįžę namo socialiniuose tinklalapiuose praneštų visuomenei apie apsilankymą – gal ne visi suspėjo pamatyti juos sėdinčius salėje. Galite pamanyti, kad ariogališkiai labai mėgsta teatrą – vargu, nes kai buvo rodomas Butkiškės bendruomenės spektaklis (tikrai vykęs), salė toli gražu nebuvo pilna.  Vyrauja nuomonė, kad spektakliuose lankosi elitas, „grietinėlė“, nes tai tam tikras prabangos ženklas. Drįsčiau nesutikti, nes tai -žmonių pasirinkimas. Elitas yra greičiau tas, kas geba nuomotis pirtis, restoranus ir visokias kitas įstaigas gimtadieniams, o ne tas, kas per metus keletą kartų sutaupo po 30 litų spektakliui.