Marija Birutė Kudulytė – Navakauskienė
Viktoras VITKUS
Kiekvienas Raseinių krašto kampelis turi savo metraštininkus. Betygaloje jų buvo net trys: šviesios atminties mokytojas Antanas Juška, kraštotyrininkė Emilija Skudrienė bei nenuilstanti ir universali Marija Birutė Navakauskienė.
Apie pastarąją ir norėtųsi parašyti keliolika eilučių.
M. B. Navakauskienė gimė 1941 m. Radviliškio rajone, Šiaulėnų valsčiuje, Mantviliškių kaime. Baigė Jokūbiškio pradinę, Šiaulėnų vidurinę mokyklas ir Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Nuo 1966-09-01 pradėjo dirbti Raseinių rajono Betygalos Maironio vid. mokyklos mokytoja. Apie ją žurnalas „Žemaičių žemė“ rašė: ,,(…) Surinko unikalią geologijos eksponatų kolekciją, kuri sudaro Betygalos muziejaus ekspozicijos dalį.“
M. B. Navakauskienės keliai niekada nesiskyrė su mokykla ir moksleiviai. Su pastaraisiais ji bendrauja ir dabar, dirbdama Raseinių krašto istorijos muziejaus Betygalos filialo muziejininke. Ji nuolat domisi Maironiečių draugija, jaunaisiais geologais, iki šiol aprašinėja jų išvykas bei stovyklas. M. B. Navakauskienė pamėgo tradicinius plenerus, skirtus Betygaloje gimusiam ir augusiam dailininkui, grafikui Jonui Kuzminskiui atminti. Paskutiniame, kuris vyko 2008 metų rugpjūčio mėnesį Kikšnovėje, Romano ir Birutės Anulių sodyboje, ji ne tik supažindino dalyvius su Betygalos krašto kultūros paveldu, bet ir pati išmėgino jėgas – raižė liną. Ši labai guvi moteris iki šiol propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Jai nebaisus gana vėsokas, o kartais ir labai šaltas Dubysos vanduo. Ji ragina ir supančius ją žmones nesnausti – aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime.
Nemažai Raseinių krašto žmonių ją pažįsta kaip poetę, istorinių rašinių autorę. 1996 metais išleista jos poezijos rinktinė „Rudens taku“, 1997 m. – „Aidi džiaugsmo daina“, 1999 m. – „Perkūnas“, 2003 m. –„Švytėjimo kelyje“. Istoriniam – pažintiniam žanrui galima priskirti dvi jos knygas – „Betygalos žemė“ (2001 m.) ir „Šiaulėnų žemė“
(2009 m.). Išskirtinę vietą užima jos darbas „Raseinių rajono geologija“ (2002 m.)
Apie knygos „Betygalos žemė“ ruošimo etapą poetas Juozas Nekrošius rašė: ,,(…) Spaudai rengiama plati ir išsami istorinė – etnografinė apybraiža „Betygalos žemė“. Tai pasakojimas apie valsčiaus praeitį, išnykusius kaimus ir dvarus, gyvenusius ir dirbusius žmones, dramatiškus istorijos posūkius, kovas už laisvę ir nepriklausomybę…“
Žinomas rajono istorinių knygų autorius ir sudarytojas Jonas Brigys pažymi, kad knyga yra tam tikros struktūros, pastebima loginė dėstymo seka. Galima teigti, kad autorei pavyko, anot J. Nekrošiaus, etnografinė rašinio dalis. Dr. A.
Bumblauskas yra pastebėjęs, kad net jau pripažinti istorikai veikaluose naudojasi taip vadinamu ,,žirklių metodu“, kuomet norimi romantiniai faktai iškerpami ir sudėliojami pagal jų norus, nesivarginant kelis kartus patikrinti juos skirtinguose šaltiniuose. Be to, jau žinomų dalykų neverta kartoti.
Logiška, kad Šiaulėnų seniūnijos užsakymu buvo parašyta kita istorinė knyga „Šiaulėnų žemė“. Čia galbūt daugiau dėmesio skirta sodiečių gyvensenos raidai, todėl pasiektas lauktas rezultatas.
Nemažai medžiagos apie žydus, gyvenusius Betygalos krašte, ji pateikė Linos Kantautienės 2004 metais sudarytai knygai „Raseinių krašto žydai“.
Poezijos mylėtojai laukia naujų M. B. Navakauskienės eilių ir linki jai kūrybinės sėkmės visuose veiklos baruose.
