Masinė emigracija ar masinė kapituliacija?

    Kas yra tėvynė?    

Lietuvoje suklestėjo palyginus naujas verslas: tautiečių gabenimas iš kitas šalis. Darbštūs lietuviai į užsienį gabenami dviaukščiais autobusais, lėktuvais, mikriukais, ir visos transporto priemonės dažniausiai būna perpildytos.  

Lietuvių eksportavimo verslas klesti. Pavyzdžiui, dar ne taip seniai apsamanojusiam Kauno oro uostui tautiečių eksportavimas sunešė kalnus aukso: čia nuolat leidžiasi ir kyla darbščių ir atkaklių lietuvių prikimšti lėktuvai. Oro uostas atsinaujino, išsigražino, išsiplėtė, ėmė kurti įspūdingus vystymosi planus.   

Akivaizdu, kad emigrantai yra prekė, iš kurios valstybė turi nemažai naudos. Iš šalies išvykę tautiečiai kasmet į Lietuvą atsiunčia apie 4 mlrd. litų, kurie papildo ne tik privačias sąskaitas, bet vartojimo mokesčių pavidalu gerokai paremia ir valstybės biudžetą. Be to, valstybei nereikia rūpintis emigravusių tautie-čių įdarbinimu, socialiniu draudimu, bedarbystės išmokomis. Vyksta procesai, kurie netiesiogiai, bet labai sistemingai diegia lietuviams mintį, kad tėvynė – tai ne Lietuva, bet Europa.               
              

Panašu į kapituliaciją 

Tiesą sakant, žmonės iš Lietuvos į kitas Europos valstybes išvažiuoja anaiptol ne džiūgaudami. Kam teko matyti, kaip ankstyvą rytą autobusais į Vakarus išvyksta emigrantai, tikrai nekilo mintis, kad savo išvykimą jie laiko laimėjimu. Moterys ir merginos braukia ašarą, kai kurie kartėlį slopina degtine, vyrai prieš išvykdami traukia aitrų dūmą, žvelgia į iki skausmo pažįstamą aplinką ir galvoja: kada aš čia besugrįšiu ir kaip man seksis?  

Tokie žmonės dažnai jaučiasi kaip kapituliuojančios armijos kariai, kurie yra priversti trauktis iš Lietuvos į saugesnes vietas. Kokie agresoriai juos stumia iš protėvių žemės?  

O gal tie išvykstantieji yra ne kapituliuojanti minia, bet laimėtojai? Ne kartą teko girdėti kandų posakį, kad iš Lietuvos neišvyksta tik bailiai, asilai ir tie, kas ant tų asilų joja. Kas be ko, tame posakyje yra tiesos, tačiau tik labai maža dalis. Posakiui dėl asilų prieštaraujantys mėgsta sakyti, kad emigruojantys iš Lietuvos žmonės važiuoja keisti užsieniečiams pampersų ir yra pasmerkti gyvenimui be orumo ir perspektyvų.                

Bėga ir generolai  

  Statistikos departamento duomenimis, 2011 metų pirmąjį pusmetį iš Lietuvos išvyko per 33 tūkst. žmonių, tuo pačiu praėjusiųjų metų laikotarpiu – 46 tūkst., o nuo 1990 iki 2010 m. šalį prie gintarinės Baltijos paliko 615 tūkst.    

Žinoma, yra ir sugrįžusių, tačiau jų nepalyginamai mažiau nei išvažiavusiųjų ieškoti geresnio gyvenimo.Masinis išvykimo pobūdis kai kuriuos stebėtojus verčia daryti išvadą, jog tai net ne emigracija, o evakuacija. Suprask: kaukia negirdimas aliarmas, kad Lietuvoje gyventi nesaugu, kad reikia gelbėtis.    

 Įdomu tai, kad iš Lietuvos bėga ne tik eiliniai piliečiai, bet ir generolai.
Nejaugi ir jie kapituliuoja?           

Pasišalina ir profesoriai  

Neseniai apie išvykimą iš Lietuvos pranešė ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis, kuris pastaruoju metu dirbo Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patarėju.  

Beje, iš Lietuvos atgal į Ameriką yra sugrįžę nemažai garsių lietuvių, kurie prieš keletą metų į savo protė-vių žemę ryžosi atvykti aukštai iškėlę patriotizmo vėliavą. Dabar tos vėliavos gerokai nubluko.   

Matyt, amerikiečiams sunku įleisti savo šaknis į gana kietą lietuvišką molį. Gyventi už Atlanto saugiau net generolams. Profesoriams taip pat.   

Daugelis dar gerai prisimena visuomeniniame Lietuvos gyvenime aktyviai besireiškusią profesorę Liuciją Baškauskaitę. Ji irgi kažkodėl Lietuvoje neprigijo ir išskubėjo iš čia gana keistomis aplinkybėmis, kurios leidžia daryti prielaidas, jog profesorė sulaukė bjauraus spaudimo. Prieš keletą metų nuskambėjo iki šiol miglų tebegaubiama istorija, kai name, kur gyveno L. Baškauskaitė, siautėjo ir rusiškai keikėsi kažkoks girtuoklis. Pasakojama, kad po to mįslingo įvykio profesorė galutinai apsisprendė palikti Lietuvą. Kas tai buvo – kapituliacija, evakuacija?    

Euforija išblėso  

 Lietuvoje susiformavo gana nedidelis, tačiau labai savitas visuomenės sluoksnis – išeiviai. Kažkada jie buvo išeiviai iš Lietuvos, paskui Lietuvos nepriklausomybės atgavimo aušroje jie sugrįžo į savo protėvių žemę ir tapo išeiviais iš Amerikos. Jie nesirengia išvažiuoti iš Lie-tuvos, tačiau nedviprasmiškai užsimena, jog tai nėra laisvos valios sprendimas, o tiesiog gana nepalankių aplinkybių rezultatas, kai Amerikoje nebėra pas ką grįžti, nors ir norėtųsi. Dažnai tokie žmonės yra nusivylę naujai sukurtos nepriklausomos Lietuvos realybe ir nebetikintys, kad įmanoma pasiekti kokių nors pozityvių permainų. Nusivylusių amerikiečių nuomone, Lietuvoje įsiviešpatavo godumas, teisinės valstybės pagrindus klibinantys papročiai ir kitokios negerovės. Be o, jie jaučia net ir psichologinę atskirtį.     

„Lietuviai į išeivius iš Amerikos žiūri labai įtariai ir net juos menkina. Įsivaizduoja, kad buvę amerikiečiai nesusigaudo Lietuvoje vykstančiuose procesuose ir plaukioja debesyse“, – įskaudinta kalbėjo viena moteris, jau keliolika metų gyvenanti Panevėžyje.  

 Tačiau niekas neabejoja, kad Lietuvoje yra ir tokių žemės plotelių, kuriuose puikiai gali sudygti pažangos ir grožio sėklos: ir lietuviškos, ir amerikietiškos, ir įvairios kitokios. Galbūt tas sėklas išbarstys jaunos rankos, kurių neišsukinėjo įvairūs biurokratiniai prietaisai, kiti
žmonių iniciatyvą žlugdantys bjaurūs įnagiai, ir Lietuvoje suklestės kitokia pelninga veikla – lietuvių importavimo (sugrąžinimo) į Lietuvą verslas.